spektakliai >> Fortūnos ratas
(vagantų ir F.Villono poezijos motyvais)
SKIRTA VILNIAUS UNIVERSITETO 425 METŲ JUBILIEJUI PAMINĖTI

Nuotraukos iš spektaklio fotosesijos Režisierė: Marija Misiūnatė Scenos judesio vadovė: Zita Dulinskienė Dailininkės: Indrė Budreckytė, Dovilė Gudačiauskaitė Vaidina: Martynas Enčius, Vytautas Juodis, Evaldas Gelumbauskas, Rokas Levinskas, Eglė Obcarskaitė, Laura Stepanauskaitė, Sandra Vasilevskaja, Ieva Žemaitytė Skamba muzika iš XV a. Vilniaus tabulatūrų (VU kamerinės muzikos ansamblis, vadovas Paulius Bernardas Koncė) Premjera: 2004 m. Gruodžio 8,9 d.

Dažnas sutiktų, jog būtent studentavimo metai būna patys triukšmingiausi, neramiausi ir pilni gyvybės. Taip yra dabar, bet negi taip nebuvo visada? Švenčiant mūsų universiteto jubiliejų, buvo nepaprastai įdomu nusikelti atgal, į vieno žymiausių istorijoje studentų – F.Villono – laiką bei aplinką ir pabandyti atrasti, kas mums visiems yra bendra. Nepaisant tų penkių amžių, kurie mus skiria. Todėl “Fortūnos ratas” – tai į verdantį gyvenimo sūkurį įšokusio žmogaus ditirambas savo laikinumo, bet kartu ir amžinumo garbei. Viduramžių literatūroje ypatingą vietą užima vagantų (nuo lotynų kalbos žodžio “vagantes” – žmonės be vietos, klajūnai, bastūnai) poezija. Vagantai – tai po universitetus klajojantys studentai bei dėstytojai, klerkai be aiškaus užsiėmimo, smulkūs bajorai. Jie kuria laisvamanę, pasaulietišką, žemiškus džiaugsmus, nevaržomą linksmybę teigiančią poeziją, dažnai parodijuoja antikinius bei biblinius siužetus, žmonių nedorybes ir jų laukiančias bausmes. (Genovaitė Dručkutė) F.Villonas (1431 – po 1463 m.) – pagal tėvą F.Monkorbje – pasivadino savo globėjo, Paryžiaus Šv. Benedikto kanauninko Gijono Villono, pavarde. Mokėsi Sorbonos universitete, gavo meno mokslų licenciato ir magistro laipsnius, priklausė Paryžiaus studentų bohemai, paskui tapo valkata, vagimi, tavernų “blogu vaikinu” ir, gal būt, gyvenimą baigė kartuvėse... Jo pėdsakai dokumentuose pradingsta po 1463 metų. Villono – poeto gėrėjo, poeto valkatos ir pirmojo modernaus prancūzų Poeto legenda pradėjo klostytis iš karto po jo tremties iš Paryžiaus. Parašė “Lė arba mažąjį testamentą”, “Didijį testamentą”, kūrė balades, rondo. Vitališkai Villono asmenybei būdingi kontrastai, antitezės: diena ir naktis, juslingumas ir pamaldumas, naivumas ir patirtis, meistrystė ir spontaniškumas, juokas ir ašaros, rimtis ir linksmybės, pašaipa ir gailestis, dabartis ir praeitis, gėris ir blogis, gyvenimas ir mirtis. Priešybių jungtis kuria stulbinantį vientisumą. Visi bandymai atskirti šviesiąją ir tamsiąją F.Villono pusę paprastai baigiasi nesėkme. (Genovaitė Dručkutė) “Jo menas lyginamas su romanisto ar sociologo. Jis kūrė dailės vaizdus kaip koks kino režisierius... Prieš mūsų akis – XV a. “žmogiškoji komedija””. (Robert Sabatier)