Teatras pradeda naują sezoną: pokalbis su VU kinetinės trupės režisieriumi A. Pulkauninku
Laurynas Papliauška

Prasideda nauji mokslo metai. Su kokiom naujom idėjom teatras pradeda šį sezoną?

-Teatras - tai tokia veikla, kuriai nėra pertraukų ar atostogų, kuri negali būti įdedama į dėžę kaip kostiumas ir išimama šventės proga. Ir naujas teatro sezonas - tik simbolinis durų atidarymas publikai, kuri atostogavo. Vasarą mes intensyviai gastroliavome ir dalyvavome daugelyje renginių po atviru dangumi, tokių kaip „Sata Outside", „Baltijos garsas", „Mėnuo Juodaragis", „Regeneratorius" ir t. t., plėsdami akiratį, rodydami spektaklius ir gausindami žiūrovų būrį. Taip pat rengėme kasmetine tapusią teatro stovyklą Kražiuose kartu su Kražių moksleiviais. Šiais metais prie projekto prisidėjo ir Kauno jėzuitų gimnazija, taigi darbo turėjome daug ir įspūdingo. O šie nauji mokslo metai prasideda nuo pasirengimo Vilniaus universiteto jubiliejiniam spektakliui „Pažinimo vaisius", kuris turėtų pasirodyti 2009 m. balandį, taip pat bus rengiamas bendras projektas su VU choru „A Mass for a Peace". Tai nereiškia, kad vien tik repetuosime - teatras aktyviai gastroliuos: rugsėjo 20 d. dalyvausime žemės meno festivalyje „Dialogas" Kairėnų botanikos sode, tą pačią dieną 19 val. Sereikiškių parke rodysime „Absurdiškąjį G. Beresnevičiaus kvadratą" gatvės teatrų festivalyje „Mozaikos". Spalį rengiamos gastrolės į Kretingą ir Bogotą bei Bukaramangą (Kolumbija), o lapkritį į Prahą (Čekija).

Jūsų kelionių geografija įspūdinga. Kiek įtakos tai turi patiems spektakliams?

Spektaklis - tai aplinkos atspindys, koncentruotas sceniniam veiksmui, tad kuo plačiau mes pažįstame pasaulį, tuo įvairiapusiškesni darosi mūsų darbai. Juk festivalis - tai ne tik kelionė, bet, ir tai kur kas svarbiau, pasikeitimas patirtimi, atskleidimas tų savo savybių, kurios geriau padeda vaidinti, be to, tai yra universiteto, kaip kultūros židinio, garsinimas. Kartais mes esame vienintelis ruporas, per kurį žmonės sužino apie Lietuvos ir Vilniaus universiteto egzistavimą, susipažįsta su mūsų kultūra - juk mes tokie pat pasaulio piliečiai, kaip ir žmonės, kurie ateina pažiūrėti spektaklių.

Sakėte, kad teatras - tai nenustojantis vyksmas. Kaip spėjate nudirbti tokį kiekį darbų?

Visų pirma, mūsų teatras nėra vieno žmogaus teatras. Su aktoriais dirba patyrę specialistai. Be to, ir ateinantys į teatrą žmonės pasižymi tam tikra charizma, jie veiklūs, iniciatyvūs, tad kiekvienas spektaklis - toli gražu ne vieno režisieriaus nuopelnas. Mes dažnai dalijamės darbus, improvizuojame savarankiškai. Jau sakiau, kad teatras - tai procesas ir atlikėjas turi nuolatos tobulintis, dirbti su savimi ir aplinkiniais, taigi teatralas „vaidina nuolatos". O vaidinti gali bet kas, tik reikia darbo. Manote, kad vaidinti gali žmogus iš gatvės be jokio pasiruošimo? Tai dvilypė tiesa, įbrukta televizijos. Televizija su visomis realybės šou laidomis įteigia, kad paimame žmogų iš gatvės - ir štai jis žvaigždė. Tačiau čia užmirštamas vienas dalykas: su tuo žmogumi dirba didelis būrys scenaristų, režisierių, kostiumų dailininkų, kurie dažniausiai lieka už kadro, parodoma tik viršūnėlė. Toks pat procesas vyksta teatre, spektaklis - tik ledkalnio viršūnė, ją ir mato pašalietis, o tas „juodas procesas", kuris vyksta už kadro, taip ir lieka neatskleistas, jo net ir nereiktų rodyti. Tokios šio žaidimo taisyklės. O vaidinti, aišku, gali bet kas, - ar matėt, kaip studentas vaidina, kai reikia laikyti egzaminą, - gražu žiūrėti, tikras nešlifuotas deimantas. Kad jis užliptų ant scenos, reikia tik nuimti nereikalingas apnašas. Deja, šlifavimo procesui prireikia daug laiko. Teatras - tai erdvė visiems.