Teatras nemėgstantiems „sukramtyto“ produkto

Į klausimą „Kada žmogus esti labiausiai išsekęs, bet pasiutusiai laimingas?“ turbūt greičiausiai atsakytų Vilniaus universiteto teatro kinetinės grupės nariai. Kaip bepročiai repeticijose besivartantys įvairaus amžiaus studentai su tokiu pat vadovu priešaky net nepajunta, kaip numeta keletą kilogramų dėl intensyvių treniruočių (net šitaip galima pavadinti jų ruošimąsi spektakliui), bet visi tokie patenkinti, tarsi ore tvyrotų amžinos Kalėdos. 

Judesio teatras, atskira VU teatro dalimi tapęs dar gūdžiais 1999 — aisiais, tikrai netinkamas pasyviam žmogui: nei dalyviui, nei stebėtojui. „Pradėjus studijuoti, norėjosi kūrybinės ir fizinės veiklos. Todėl kai viena pažįstama užsiminė, jog pradėjo lankyti „judesio teatrą“, pagalvojau, kad būtinai reikia išbandyti. Mano lūkesčiai visiškai pasiteisino!“ — sako praėjusį rudenį šios trupės nare tapusi Vita. Pasirodo, savotiškas menas ir savotiškas sportas gali derėti kartu. Kodėl savotiškas sportas jau tikriausiai supratote. O kaip su menu?

„Vienintelė pripažįstama teatro forma — formos nebuvimas“ — taip apie VU kinetinės grupės propaguojamą meno idėją pasakytų jos vadovas Andrius Pulkauninkas. Girdėta pavardė, sakysite? Net neabejojame. Negirdėta? Negali būti, apie jį mes jau rašėme (http://www.komfakas.lt/po-studiju/aktualijos/teatras-mirsta-po-spektaklio)! „Andrių vadinu savo Mokytoju. Ko gero, man jo požiūris yra artimas. Turėti bent vieną tokį Mokytoją gyvenime yra didelė laimė ir sėkmė. Aš sakau, kad gavau du išsilavinimus: filosofijos (baigiau filosofijos bakalaurą) bei tą, kurį man suteikė kinetinė trupė.“ — taip postringauja teatro senbuvė Sigita. Atrodo, A. Pulkauninkas visomis keturiomis stengiasi, kad žiūrovas, atėjęs pažiūrėti spektaklio, neturėtų laiko pagalvoti „ką aš čia veikiu?“. Tiesa, vienas kitas vis tiek pagalvoja... Kodėl? 

Atsakymą pateikia kita teatro narė Kristina: „Pagrindinė šio teatro užduotis - socialinė provokacija. Mes siekiame pažadinti snaudžiantį žiūrovą, sugriauti pasyvumą ir išgauti kokią nors reakciją. Deja, dažniausia reakcija  — paprasčiausias pyktis. Tai liūdina, nes suvoki, kokia neišsilavinusi vis tik yra mūsų visuomenė, kaipvisi yra įpratę prie „sukramtyto“ ir „supakuoto“ produkto, todėl bet kokia nežinomybė ar nekonkretumas juos gąsdina.“ Turbūt pamanysite: „Gražiai pašnekėti gali visi“… O jie ne tik šneka, jie daro!

Andriaus Pulkauninko trupę galima išvysti netradiciniuose renginiuose, meno parodose, šokio, teatro festivaliuose...  Na, kad ir tarptautinis menų sintezės festivalis „Atvira“, dedantis visas pastangas, kad kuo daugiau jaunimo įsitrauktų į meninę veiklą — tai šios trupės produktas! Lietuvoje kol kas sunkiai „virškinami“, užsienyje A. Pulkauninko vadovaujamų aktorių spektakliai skanaujami su pasimėgavimu: pripažinimas jau pelnytas ne tik Europos (Prancūzija, Švedija, Vokietija, Ispanija, Kroatija, Italija), bet ir Lotynų Amerikos mastu. Netikite? Užeikite čia http://www.kiemo-teatras.vu.lt/teatras.htm ir apsišvieskite.

Naujausias šio teatro projektas — interaktyvių pasirodymų serija „Penktadieniniai menai“. Tai galimybė „paragauti“ šiuolaikinio meno dalyvaujant teatriniuose žaidimuose, stebint žaidžiančius kitus, šaipantis iš kasdienybe tapusių dalykų. Jau vien ko šių penktadieninių renginių pavadinimai verti: „Snukiaknygė“, „CharmsoLOGIJA“... Jei anksčiau apie tai nieko negirdėjote, į naujausią „penktadieninio meno“ renginį už simbolinį, laimę nešantį pinigų skaičių galite nueiti jau šį penktadienį (lapkričio 5 d.). Renginys, pavadinimu „Penktoji kūriko diena“, žada nustebinti pirmuoju lietuviškos Mandalos pylimo čempionatu, lėlių teatro trupės „6 pojūtis“ spektakliu, kinetinės grupės video – audio performansais „Po ledu“ ir „Bolivud funk“ ir… ir dar daug kuo, ko kitur užseptynis litus devynioliktą valandą negausi. Tereikia ateiti į Universiteto g. 3.

Verta paminėti ir kitą kinetinės trupės pagimdytą idėją, — „Oranžinį virusą“. „Visuomenė, nesuvokianti savo vartotojiškumo ir ribotumo, vargu ar sugebės įvertinti nekomercinių menininkų pastangas. Būtent todėl ir ėmėme skleisti savo „Oranžinį virusą“ — protestą prieš visuomenės kultūrinį neišprusimą. Todėl jeigu netikėtoje erdvėje, renginyje ar net viešajame transporte išvysite oranžiniai — mėlyną žmogų, neišsigąskite — tai tik mes.” — sako Kristina. Pats projekto organizatorius A. Pulkauninkas neieško žodžio kišenėje paklaustas apie jį: „Apie šį projektą galiu pasakyti tik tiek, kad kol kas jis po truputį mutuoja ir įgauna „Naujojo elito“ formą — visuomenės parodiją, išjuokiančią netikrų, medijos kanalais sukurtų elitų deklaravimą ir iš oro laužtus personažus. Kitas šio projekto tikslas — naujos kultūrinių industrijų idėjos propagavimaskeičiant Lietuvos gyventojų mentalitetą iš „atgal žiūrinčio“ ir savo istoriniu puikumu besimėgaujančio į naujas struktūras ir inovacijas bekuriančio. „Oranžinis virusas“ – tai bandymas nuo tariamų personažų pereiti prie realių, kad žmonės nebijotų sakyti, ką galvoja, išreikšti savo mintis be vidinio cenzoriaus.“

Idėja tapti tokio teatro, kuris spjauna į viską, kas mums yra įprasta, nariu turbūt šauna ne vienam. Ar tai sunku? Smalsumo dėlei paklausiau, ką dabartiniai trupės nariai patartų tiems, kurie nori prie jų prisijungti. 

Vita: „Ateiti, o po pirmos repeticijos neišsigąsti.“
Kristina: „Galėčiau palinkėti tik drąsos — ne kartą teko girdėti, kaip žmonės norėjo ateiti, prisijungti, bet taip niekada ir neišdrįso bijodami, kad neturi pakankamai idėjų, talento, patirties... Svarbiausia yra nebijoti. Net jeigu patys nežinote, kuo galėtumėte pasidalinti su pasauliu, mes būtinai padėsime jums tai atrasti.“

Sigita: „Paskatinčiau gerai pagalvoti, kiek esate pasiruošę atiduoti savęs. Čia reikia labai daug dirbti.  Aš labai noriu, kad pas mus ateitų žmonės, suinteresuoti ne šiaip „pasitūsinti“, o tobulėti, daug dirbti ir siekti bendro tikslo. Juk trupė labai stengiasi.“ 

Aušra: „Prisimenu, ieškojau, kur patenkinti savo „vaidenimosi scenoje“ poreikį ir tobulinti savo kūno pajautimą bei valdymą. Internete pasiskaičiusi apie šią trupę pasiprašiau priimama į ją. Priėmė. Džiaugiuosi. Taigi kiekvienam patarčiau pagalvoti, ar tikrai to nori. Jei tikrai, tada prisijungti.“

Ir pabaigai: jei vis dar nesupratote, „kokį velnią“ toji VU kinetinio teatro grupė bando padaryti iš meno, paklausykite Sigitos žodžių: „Dalyvavome festivalyje, kuriame mus vertino komisija, sudaryta iš teatro kritikų, aktorių, režisierių. Viena aktorė savo kalbą pradėjo taip: „Aš tokiu menu nesidomiu, bet...“ ir dėstė, ką vis dėlto ji apie mūsų spektaklį galvoja. Čia iškyla problema: nesidomime „tokiu“ (ko gero, šiuolaikiniu) menu, bet vis tiek vertiname. Nesuprantame jo ir sakome, kad nebeliko vertybių mene, kurias nešė senasis tradicinis teatras. 

Aš pasakysiu: vertybės niekur nedingo. Tik kalba, meninė forma bei išraiška pasikeitė.“ Pakeiskime ir mes savo išraišką, kai kitą kartą liksime nesupratę meno skonio. Kaip vienas mūsų dėstytojas sako: „Jeigu nesuprantate, ką aš sakau, tai bent įsivaizduokite.“



2010 lapkritis
http://www.komfakas.lt/po-studiju/klubai-ir-bureliai/teatras-nemegstantiems-sukramtyto-produkto