Pasinerk į kinetinę realybę 

Jie nevynioja realybės  į vatą, kartais nesiremia jokiais iš anksto parengtais scenarijais, o „kumščio atstumas“ jų neriboja. Jie – tai VU teatro „Kinetinė trupė“.

Kalbamės su teatro režisieriumi ir idėjiniu vadu Andriumi Pulkauninku apie teatrą, jo gyvenimą ir netikėtumus, bei žinoma apie tai, ko galime tikėtis jų pasirodyme balandžio 20 dieną „Menų sintezėje“. 

„Kinetinis teatras“ skamba neįprastai. Kas jūs ir ką veikiate? 

Esame seniausio teatro, kuriam dabar sukanka 440 metų, kinetinė trupė. Esame sintetinio meno atstovai, šiuolaikinį meną jungiame su šokiu, video artu, dramatiniu tekstu. Kinetiniame teatre perteikiamas sintetinis veiksmas išraiškos judesių pagalba. Tai teatras, kuris nesiremia konkrečia dramaturgija, o rėmais, kuriuos mes patys nusibrėžiame. Judesio išraiška universalesnė nei kalba, atveria ribas abstrakcijai. Kalbame temomis, kurios aktualios mums patiems, mūsų žiūrovams.  

Atrodo, esate kūrybingas žmogus -  režisierius, choreografas, teatro įkūrėjas. Kodėl pristatote save „dvasiniu nevykėliu“? 

Kaip aš vadinu „Dvasiniai vykėliai“ važinėja prabangia mašina, nors ji priklauso ne jam, o bankui, bet tai nesumažina jo vertės. Turiu savo požiūrį  į tas vadinamas vertybes, jomis nesinaudoju ir jų nesivaikau, todėl tam tikra prasme esu nevykėlis. 

Gyvuojate nuo 1999 metų. Kokie ryškiausi pokyčiai ir pasiekimai? 

Kadangi esame studentų teatras, per tiek laiko įvyko daug pasikeitimų : vieni ateina, kiti išeina. Diplomų turime daug, tačiau ne apdovanojimai svarbiausia. Daug labiau džiugina publikos reakcija, publikos keitimasis, kai žmogus ateina vienoks, o išeina jau kitoks. Ateina kartais su priešišku nusistatymu prieš spektaklį ir mus, o išeina su atsakymu, kokio nesitikėjo gauti. Pavyzdžiui, buvome nuvažiavę statyti spektaklį į Kražių gimnaziją, visi galvojo, kad čia nesąmonė, reikės kalbėti, bus nuobodžios, nerealios istorijos, o pamatė, kad teatras gali būti kitoks. Galima sakyti mūsų teatras atlieka tam tikrą švietėjišką misiją. Siekiame parodyti, kad egzistuoja kitoks požiūris, atliekame socialinę provokaciją. Kai žmonėms naudinga, jie susimąsto. Tai mums didžiausias pasiekimas ir įvertinimas.  

Koks gyvenimas verda jūsų teatre?  

Teatrinis gyvenimas visada nenormalus. Teatro idėja, kad žmogus patenka į teatrą kaip į vietą, kur gali daryti viską ką nori, ko nedaro realiame gyvenime. Tas įtraukia. Lietuvoje žmonės dar yra pakankamai konservatyvūs, pavyzdžiui, sunku liesti žmones. Lietuviai laikosi „normalaus“, t.y., kad „kumščiu nepasiektų“, atstumo. Repeticijų dalis būna kontaktinės improvizacijos, kai reikia liesti kitus žmones. Ne visiems tas kontaktas yra priimtinas, kiti greitai išeina. Aplinka yra laisva, o kitiems tų rėmų trūksta. Žmogus toks yra, jis rėkia, kad jam reikia laisvės, o kai ją duodi jis jau nori atgal į narvelį, nori būti jaukus ir malonus pilietis.  

Įdomiausi nutikimai kūrybiniame procese? 

Spontaniškas kūrybingumas yra artimas teatro gyvenimui. Man, kaip režisieriui, yra gyvas nervas, kad kažkas kažko neprisidirbtų, kiti pernelyg įsijaučia į tą laisvą aplinką ir įvyksta tokie nenumatyti dalykai, pavyzdžiui, vyksta spektaklis, du žmonės vaidina ir ateina trečias, kurio ten neturėtų būti, reikia kaip nors suktis iš situacijos. Man tai priešinfarktinė būsena, o jiems faina daryti tokius spontaniškus dalykus. O žiūrovų tai išvis negali sukontroliuoti; jei spektaklio metu vyksta žiūrovų judėjimas, jie gali ateiti, gali neateiti, galvoji ateis po 15 minučių, ateina po 5. Pavyzdžiui, buvo toks atsitikimas. Turim tokią interaktyvaus teatro programą „Penktadieninis menas“, kur žiūrovai yra įtraukiami į veiksmą, ne tik sėdi, bet keičia alokacijas, juda paskui veiksmą.. Yra 4 spintos, kai žiūrovas pabeldžia į spintą, iš jos kažkas išlenda, suvaidina. Pirmos spintos niekas nepastebi. Scenarijus sugriūna, nes veiksmas susijęs tarpusavyje. Paskui staiga išsijungia elektra, o kai įsijungia jau žiūrovai prie trečios spintos, nors antroje dar veiksmas nesibaigė. Kiekvienoje situacijoje pasitaiko netikėtumų. 

Apšvieskite, kokią  programą esate paruošę VDU „Menų sintezės“ renginiui? 

Spektaktis, kurį ruošiamės parodyti – tai mūsų požiūris į vadinamą  neurolingvistinį programavimą, tai yra smegenų plovimą.Vyks eksperimentas su žiūrovais, tarsi bandant juos užprogramuoti. Spektaklio ironija susideda iš to, kad gyvename laikais, kai žmonės nelabai kuo tiki, bet tuo pačiu juos nesunku apgauti pigiais triukais, pavyzdžiui, žmonės tiki televizija, nors ji yra visiška fikcija, tiki kinu, nors jis daromas tam, kad parduoti reklamą. Mes žiūrime į visa tai sarkastiškai, tačiau tai nereiškia, kad bandome įbrukti savo kultūrą kaip geresnę, tai tiesiog bandymas pašmaikštauti pseudorealybės tema. Tai realybė, kokią mes ją matome ir suprantame ir tokią pateikiame „nevyniojant į vatą“. Kuriame vertybes tokias, kokios jos yra, nesiremiame pasenusiomis pjesėmis. O spektaklis taip ir vadinasi Geriausias visų laikų komercinis spektaklis. Tai spektaklis – neurolingvistinio programavimo seansas, kurio veiksmas vyksta fonde "Ačiū", teikiančio neaiškios paskirties paslaugas. Kalambūras, ironiškai šaržuojantis dabarties realybes, medijas ir istorinius archetipus. Fondo darbuotojai kuria Lietuvos identiteto klipus, kurie parduodami publikai, viską stebinčiai per scenos „monitorių“. Taip, kad publika nėra vien pasyvi stebėtoja – greičiau ji yra aktyvi vartotoja, gaunanti gerą dozę sarkastiško grotesko. Tai tam tiktas realybės modeliavimas, kuriame susipina dabartis, žmonių svajonių, reklamos ir užsakymų pildymo kliedesys, sujungiantis ofiso darbuotojus su jų kuriama produkcija, istorinius personažus su šiuolaikinėmis kaučingo metodikomis, oro pardavimo struktūras pristatant kaip pačias esmingiausias gyvenimo esatis.

Daugiau neišduosiu, pamatysim kaip bus.  

Ačiū  už interviu.