Teatras miršta po spektaklio
Mantė Sabaliauskaitė

Lietuvos šokio informacijos centras skelbia, jog esate šiuolaikinio šokio ir butoh choreografas. Gal galėtumėte paaiškinti, kas yra „butoh“?
Butoh – tai Japonijoje prasidėjęs reiškinys, postmoderniai traktuojantis judesio ir filosofijos santykį. Jis panašus į dzen religijoje naudojamus koanus – beprasmius paradoksus, kurie atveda į nušvitimą. Šokio informacijos centras mane pristato labai dviprasmiškai. Juk ir pačiose sąvokose egzistuoja prieštaravimas viena kitos. Šiuolaikinio šokio atstovai nemėgsta butoh, nes jie „per lėti“ – stovi, svirduliuoja valandą. Butoh atlikėjai teigia, kad modernistai tušti – strikinėja, demonstruoja techniką, o nieko prasmingo tame nėra. Man asmeniškai labiau patiktų, jeigu būčiau pristatomas kaip „performeris“. Tai leidžia praplėsti paties šokio ribas, nevaržyti savęs techniniais aprašais ir neįsipareigoti žiūrovui. Performeris yra tarpdiscipliniškas. Tarp kitko, nuo to momento, kai butoh užsiima nebe japonas, tai virsta kažkuo kitu, kita filosofija, kita samprata ir kita mokykla.

Kur mokėtės šios technikos? Ar gali egzistuoti šokis (menas) be filosofijos?

Butoh mokiausi pas Masaki Iwaną ir Su En. Tačiau tai, ką darau aš, yra mano, o ne butoh mokyklos dalykai, tai mano filosofija ir mano pasaulio samprata. Lietuvoje publika yra neišprususi, bet ji dėl to nekalta. Taip atsitiko, jog meistrai čia neužsuka, o tie reti atvejai, kai lietuviai turi galimybę juos išvysti, ir formuoja jų požiūrį, supratimą apie šokį. Kol kas publika nėra labai išranki, valgo tą meną, kuris uždarytas dėžutėje (turiu omenyje – teatrą) ir sunkiai virškina viską, kas išeina už tos dėžės ribų. Šiuo metu Lietuvoje yra tik du butoh atstovai: aš ir Benas Šarka (tai privalumas, bet kartu ir trūkumas). O kalbant apie šiuolaikinį šokį, tai jis puikiai egzistuoja be filosofijos, apsiribodamas vien estetine pagava – gražus judesys turi būti tiesiog gražus, derėti su muzika ir to pilnai užtenka.

Kaip Jums pavyksta suderinti šiuolaikinio šokio ir butoh technikas? 

Kadangi nemoku nei pirmo, nei antro :), tai gaminu kažką tarpinio. Man patinka eksperimentuoti. Manau, kad tai vienintelis būdas, kuris padeda, jog teatras nevirstų nuobodžia rutina. Tai nuolatinis „to, ką žinai“ pervertinimas, perkūrimas iš naujo, sugroteskinimas, sukoncentravimas. Kaip sako P. Brook „teatras – koncentruota realybė“. Ir aš visiškai su juo sutinku, todėl sakau, kad tai mano kaip žmogaus filosofija. Mano aplinka kuria mano minčių srautą, kuris gimsta spektakliuose.
 
Ką Jums reiškia VU teatras? 

Tai – mano namai. Aš čia užaugau. Maluosi jame jau nuo 1991 metų. Tad mus sieja labai artimas, glaudus ryšys. Esu M. Misiūnaitės tradicijos sekėjas, nors tai buvo visai kitoks teatras. Kadangi M. Misiūnaitė yra kitas žmogus, tad turi savo sampratą apie gyvenimą ir teatrą. Jaučiuosi tarsi stovėdamas vienoje eilėje su visais VU teatro kūrėjais nuo pat 1570 m. (VU tuo metu vadinosi kitaip – Jėzuitų kolegija), jie nežinojo kaip kis teatras ir nežinojo, kas jį pakeis. Jų laikmečiai skatino kurti vienaip, o mūsų dabartis kitaip. Manau, jog jaučiu ryšį su Protėviais.

Kodėl/ kuo Jus patraukė darbas su studentais universitete? Juk galėjote įkurti savo studiją, burti grupę, kuri atneštų finansinę naudą... 

Teatras yra labai sudėtingas ir sunkiai apčiuopiamas reiškinys. Jis gimsta kontakto su publika metu ir miršta spektakliui pasibaigus. Tai šamanizmo seansas, kuris užvaldo. Pasidaro nebeaišku: ar tai tu kuri teatrą, ar tai teatras kuria tave. Kai šitas pojūtis virsta darbu, dingsta magija. Todėl tvirtinu, jog profesionalus teatras yra „miręs“. Profesionalas – guminė siela, gebanti susistumti į save personažą ir išspjauti jį žiūrovui. Tai padaryti labai sunku, tai darbas tarsi prie konvejerio: repeticija – pasirodymas – repeticija. Jokios magijos... Aš manau, kad vaidinti gali visi, kol vaidinimas nevirsta amatu. Studentas gyvas savo klaidomis ir pažinimo džiaugsmais, o atradimo džiaugsmas yra galinga jėga, kuri veda žmogų į sceną, verčia jį veikti, dalyvauti ir patirti laimėjimą arba pralaimėjimą. Amatininkas dirba patirdamas panašius dalykus, tik atradimo džiaugsmo jau nebėra.

Koks jausmas apima stebint savo auklėtinius pirmą kartą atliekant naują programą prieš nemažą žiūrovų auditoriją?

Numetu pora kilogramų, išprakaituoju kelis litrus nervinio prakaito, nepriklausomai anuo to, ar gerai, ar prastai vaidina. Va, tuo ir nedėkingas režisieriaus darbas – negali vienas už visus suvaidinti. Po visko būna euforija ir koks kibiras adrenalino.

Kokias savo savybes pabrėžtumėte, kurios Jus padaro išskirtinį kaip choreografą ir kaip žmogų? 

Kaip choreografas esu pragmatiškas idealistas – dalyvauju visur ir visada, net jei tai yra nemokamas ar bergždžias darbas, tačiau man įdomus ir linksmas. Kaip žmogus pasižymiu darboholizmo ir tinginystės samplaika. Negaliu dirbti kontorinio darbo. Na, o teatras dažnai ištrina laiko sąvoką. Kai studentai ima zirzti, kad jau pora valandų viršijom repeticijos laiką, suprantu – pats laikas pereiti į tinginystės fazę.

Tikite svajonių išsipildymu?

Aš esu to pavyzdys, juk „darbas padaro gyvenimą saldų“ :) .

Dažniausiai kartojama frazė:

„Arbeit macht das leben frei“. (Darbas padaro gyvenimą saldų, A. Pulkauninko vertimas).

Kokios profesijos atstovu norėjote būti ankstyvoje paauglystėje? 

Aš ne tik norėjau – aš tapau biologu (turiu Zoologijos magistro laipsnį), o vaidinti pradėjau atsitiktinai – 
visai be jokio išankstinio siekio tapti kažkuo. Tai buvo vienas iš mano užsiėmimų, kadangi dar grojau grupėje, rašiau noveles, piešiau, lipdžiau skulptūras. Manau, kad racionalus žmogaus žinojimas, kuo jis nori būti vaikystėje, yra dirbtinis dalykas, suformuotas „vykėlių“ (pvz., dabartinis žurnalas „Žmonės). Man prie širdies labiau limpa nežinantys ko nori ir neapsisprendę žmonės, kurie gali ne tik pakeisti nuomonę, pomėgius, bet ir persimesti iš „tiksliųjų“ į „humanitarus“ (ach, kaip baisu!). Tai ir padaro juos žmonėmis, o ne tikslo siekiančiais robotais.

Ką palinkėtumėte nuveikti ar išbandyti žmogui bent kartą per gyvenimą?

Aš pats dar ne viską nuveikiau, tad patarti negaliu. Jei žmogus turi norų, tai jam nereikalingi patarimai, jis eina ir daro.