Pokalbis su “kikeriais” – vizualiaisiais provokatoriais

Pernai Vilniaus troleibusuose, gatvėse bei kituose viešose erdvėse provokacines akcijas vykdę „kikeriai“ sulaukė nemažai dėmesio. Paslaptingi personažai, ryškiaspalviai herojai, žadantys kultūrinį perversmą – taip jie buvo pristatinėjami žiniasklaidoje. Nors kol kas perversmo padaryti jiems nepavyko, bet jų pastangos neliko nepastebėtos. Galime tik įsivaizduoti, kaip nustebdavo troleibuso keleiviai, kai šalia jų meiliai įsitaisydavo šie keistuoliai, vilkintys mėlynai-oranžinius kostiumus, arba sostinės praeiviai, sutikę juos oriai nešančius oranžinį arklį į Katedros aikštę pas Gedimino kumelę.

Ne ką mažiau turėjo nustebti ir kultūros ministras A. Gelūnas ar savivaldybės darbuotojai, sulaukę šių provokatorių vizito. Kitaip nei gali atrodyti, tai nebuvo tik žaidimas. Tai įrodo ir įkurta kūrybinių bei kultūrinių industrijų asociacija bei šio judėjimo inicijuota konferencija „Kultūra ir kūrybiškumas Lietuvos pažangai“. Tačiau iki šiol jie liko žinomi tik kaip paslaptingi vizualias išraiškos priemones pasirinkę personažai. Dabar, atskleisdami jų paslaptį, siūlome atvirą pokalbį su vienu iš judėjimo narių A. Pulkauninku.

Kas yra „kikeriai“ ir kodėl jie susibūrė?
„Kikeriai“ yra neformali organizacija, vienijanti žmones, gatvės akcijų dalyvius, tampančius socialiniais provokatoriais, visuomenės kritikais, nenaudojančiais agresyvių priemonių. Tai savotiška visuomenės parodija, skatinanti konservatyvią Lietuvos visuomenę keistis, išreikšti savo poziciją, netylėti. Tuo pačiu tai yra menas, jungiantis tarpdisciplinines vizualinio ir scenos meno formas, tačiau ne toks, kuris linksmina ir atpalaiduoja, o toks, kuris aktyviai veikia ir priima kritinius sprendimus, ironizuoja ir todėl yra nepatogus, demaskuojantis. Menininkas šiuo atveju yra visuomenės kritikas ir problemų atskleidėjas.

Pradžioje tai rutuliojosi kaip atsakas į visuomenės mulkinimą, kuomet žmogus laikomas kvailiu, kuriuo gali manipuliuoti prekybos centrai ir reklamos agentūros. Tai atsakas visuomenei, kurios elitas yra laužtas iš piršto ir tuščias burbulas. Kilo klausimas, jei valdžios vietą užėmė klounai, ką veikti klounams? Ir tuomet klounai išėjo į miestą pasakyti, kad ne visa, kas yra deklaruojama kaip vertybė, iš tiesų vertinga, ir ne viskas, kas yra gerai, iš tiesų yra gerai.
Mūsų judėjimas prasidėjo pasirodymais viešose erdvėse, vilkint keistais kostiumais, o baigėsi surengta konferencija, kurios tikslas – spręsti esamas kultūros politikos problemas ir siūlyti kūrybingus jų sprendimus.

Iš kur kilo pavadinimas „kikeriai“? Ką jis reiškia?
Kick angliškai – „spyris, smūgis“, tad iš čia ir „kikeris“ – spiriantis nenorintiems pabusti arba bandantis įsispirti pats sau.

Kodėl „kikeriai“ yra mėlynai-oranžiniai?
Toks spalvų derinys būdingas nuodingiems gyvūnams. Tai tarsi įspėjimas tiems, kurie moka skaityti, kad mes esame „nevalgomi“ ir su mumis reikia skaitytis.

Ką „kikeriai“ nori pasakyti ir ko siekia? 
Tai yra viskas viename: ir protestas, ir kritika, ir parodija. Tačiau tai ne tik moralizacija, bet ir aktyvių sprendimų ieškojimas. Tai yra taikus metodas keisti visuomenės mentalitetą, skatimas susimąstyti apie dabarties realijas, kartu pavyzdžio rodymas, kad pokyčius reikia pradėti nuo savęs. Tai gali skambėti kaip politinė demagogija, tačiau kartais reikia pripažinti, kad politikų kalbos nėra  visiškai kvailos. Esminis skirtumas tarp „kikerių“ ir politikų yra tai, kad politikai kalba ir dažniausiai nieko nedaro, o mes darome ir po to mėginame tai paaiškinti žodžiais.

Kodėl pasirenkate vizualias kalbėjimo priemones? 
Kalbėjimas žodžiu yra praktikuojamas daugelio radikalių organizacijų, kurios vien tuo ir apsiriboja. Tai protestavimas dėl paties protesto. Šiuo atveju vizuali forma lyg ir atmeta demagogijos galimybę, nes leidžia parodijuojamam pasijuokti iš savęs ir taip veiksmingiau veikia, skatina susimąstyti. Sveikas humoras visada geriau nei tiesioginis problemos deklaravimas. Be to, vizuali informacija sumažina atsakomosios agresijos galimybę, kuri yra būdinga tiesioginiam žodiniam puolimui.

Jei pažiūrėtumėte į save kritiškai, ką „kikeriuose“ įvertintumėte neigiamai?
Silpniausioji „kikerių“ vieta yra tai, kad parodija dažniausiai yra suvokiama tik kaip juokinimas. Žmonės nelabai linkę gilintis į metaforų kalbą, todėl poveikio iš karto nematyti. Tai tampa tik stimulu susimąstyti, tačiau niekas negarantuoja, kad šis stimulas išprovokuos tolimesnius pokyčius.

Kokią reakciją žmonėms sukelia „kikeriai“?
Dažniausiai juoką, tačiau apsilankius biurokratinėse įstaigose būna ir negatyvios reakcijos. Juokingiausia tai, kad mūsų atliekami veiksmai yra tipiško lankytojo veiksmai. Skirtumas tik toks, kad mes vilkime oranžiniai-mėlyną kostiumą. Pavyzdžiui, kai su šiuo kostiumu teko eiti pas kultūros ministrą ir nešti jam oranžinį lapą be teksto, mus agresyviai pasitiko apsauga ir aplinkiniai. Tai parodė, kad „kitoniškumas“ ir „kitokių“ idėjų propagavimas yra atmetamas.

Ar buvo kurioziškų situacijų?
Gatvės atlikėjas visada turi būt pasiruošęs gauti į nosį, nes žmonių reakcija gali būti visokia, juo labiau, kai esi kritikas, o ne linksmintojas. Esame bėgę nuo persekiojimo, esame išmesti iš pastato arba bent jau grasinta tikrai buvo.

Ko „kikeriai“ pasiekė?
Visų pirma, tai yra vidinė asmeniška kiekvieno „Kikerio“ pergalė. Užsivilkti kvailio kostiumą ir išeiti į gatvę yra didelė drąsa ir asmeninė pergalė. Jei šis judėjimas nevirs vien lokaliniu kelių žmonių pasižaidimu, tai ir bus mūsų pergalė.

Kokia akcija/sumanymas buvo sėkmingiausias ir kodėl?
Mano manymu, didžiausias pasiekimas buvo apsilankymas Kultūros ministerijoje. Norėjome pamatyti, kaip toli gali žengti  pradžioje pokštavę „kikeriai“.  Pasirodo, tikrai toli.

Kokie artimiausi „kikerių“ planai?
Be abejonės, kitas žingsnis – Seimas:).