"Aura" ir jos draugai demonai
Audronė Meškauskaitė, Rasa Biveinytė

Audronė MEŠKAUSKAITĖ

Menininkus puolantys demonai gali būti pražūtingi arba gelbstintys nuo sąstingio, pakantumo kasdienybei ir nykumai, stumiantys į paieškas ir kūrybą. Šokio teatro „Aura“ salėse ir užkulisiuose jų niekada netrūko, todėl neliko nieko kito, kaip su jais susidraugauti. Lietuvos žiūrovams nepalankios jėgos nuolat išvilioja gabius ir norinčius kurti šokėjus dirbti ar studijuoti užsienyje, todėl spektakliai, sugėrę nepamatuojamus jėgų resursus, turi mirti nesulaukę garbingos baigties. 2006 m. rudenį Izraelio choreografų sukurtas „Piknikas“ išėjo garbingai ir subūręs nemažą būrį bendraminčių. Vasario 20-24 d. nedidelėje „Auros“ studijoje surengtame vakarų cikle „Aura“ ir kiti demonai“ kas vakarą buvo kartojamas „Piknikas“, o kaip šokio teatro veiklos tąsa parodyta naujausia premjera „Gentis“, taip pat sukurta jaunos Izraelio choreografės. Šokio teatro vadovė Birutė Letukaitė, neseniai sugrįžusi iš viešnagės Vengrijoje, dalijosi įspūdžiais apie ten jau įsibėgėjusį šokio gyvenimą, deja, buvo nusivylusi mūsų žiūrovais, taip gausiai besiveržiančiais į festivalius, tačiau vangiai besilankančiais kituose renginiuose. „Gal taip yra dėl to, kad neturime galimybių organizuoti renginius nuolat, be ilgesnių pertraukų“, – svarstė teatro vadovė.

Vasario 21 d. „Auros“ studija priminė kabaretą, menininkų kavinę, o gal spalvingą didmiesčio gatvę su grojančiais muzikantais. Dar visai jauni žmonės (Martynas Enčius (vokalas, gitara ir lūpinė armonikėlė), Ignė Barkauskaitė (vokalas, gitara), Ieva Mikėnaitė (akordeonas, vokalas), Juozas Baužys (vokalas, gitara), dainuojantys apie save ir apie kažkieno dantis, taip ir pasivadinę – „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“. Muzikinė-teatrinė programa, kuriai gal trūko teatrinio išradingumo ir raiškos, vis dėlto buvo kupina švelnaus humoro, polėkio ir lengvo prancūziško dūmelio. Dainavo taip, kaip kalbasi gatvėse, kavinėse, taip, kaip kalbamės mes visi tarp savų ir su savais. Nesudėtinga kalba, slengas, juokeliai, negiliamintiškos, bet geliančios jaunų žmonių problemos ir bėdos, vėliau virstančios saldžiais, romantiškais prisiminimais. Šalia to daugybė „štampų“ – pasišvilpavimų, žiūrovų šokdinimų, jau kažkur matytų grimasų – dar vis reikalingų, kad išmoktų, peržengtų ir nueitų toliau. Labai norėtųsi tikėti, kad nueis išties toli. O dabar jaunų dainininkų ir muzikantų grupelė, pati kurianti dainas, dažnai dalyvauja dainuojamosios poezijos renginiuose, festivaliuose ir vis dar svarsto, kuriais keliais nueiti į savo muziką.

Vasario 22 d. jau niekas nebesilinksmino, nes scenoje pasirodė garsusis schemų laužytojas, drastiškasis Andrius Pulkauninkas ir jo kinetinė trupė. „Aš jus visus labai myliu/mėgstu (Ignacas)“ – dar visai naujas A. Pulkauninko spektaklis, pirmą kartą parodytas 2007 m. rudenį Berlyne. Choreografas, kurio kūrybos taikinyje niekada nebuvo atsipalaidavimo ar malonumo trokštančios publikos, šį kartą vėl narstė aktualias šiandienos problemas giliai veriančia ir pačius slapčiausius jausmus bei pojūčius klibinančia šokio kalba. Tai spektaklis, pradedantis veikti pačius primityviausius žiūrovo pojūčius ir tik vėliau taikantis į sąmonės lygmenį. Estetika, prarandanti tiesioginį kelią ir veikianti per brutalumą, vulgarumą, šlykštumą ar baimes. A. Pulkauninkas teigia, kad nori supurtyti žiūrovą, pažadinti ir padėti suvokti nuolatinę gerovės, malonumų ir materijos siekimo beprasmybę, stengiasi atskleisti naujus pasaulio matymo taškus, jo suvokimo niuansus. Spektaklyje persilieja pačios tamsiausios ir slapčiausios žmogaus sąmonės užuolankos, nusistovėję ir ritualizuoti archetipai, baimės ir nepasitikėjimas, kuris gali simbolizuoti aplinkos nesuprastą, bet tikrąją dvasinę brandą. A. Pulkauninkas mėgina apversti ne tik šiandienos stereotipus, nuostatas, bet ir pačią choreografijos sampratą. Nebenori kartoti „seniai nuvalkiotų geometrinių šokio formų, kurių gražumas yra toks, nes už mus kažkas nusprendė, kad tai yra gražu“. Jo choreografija dažnai primena kasdienius judesius ar pirmykščio, primityvaus net nevalingo kūno veiksmus.

Dvi paskutinės vakarų ciklo dienos buvo skirtos muzikai.

Rasa BIVAINYTĖ

Koncertų ir pasirodymų ciklas „Aura“ ir kiti demonai“ sukvietė žiūrovus į Tomo Dobrovolskio parengtą programą – „AXIS“. Šis atlikėjas – Lietuvoje žinomas perkusininkas, multi-instrumentalistas, originalaus mušamojo instrumento – varinio gaublio – išradėjas. Lietuvoje ir užsienyje T. Dobrovolskis jau surengė nemažai autorinių pasirodymų, kūrė bendrus muzikinius projektus su A. Pabarčiūte, N. Malūnavičiūte, E. Kanevičiumi ir kitais atlikėjais, išleido keletą kompaktinių plokštelių. Dinamiška ir kryptinga atlikėjo muzikinė veikla atsispindėjo ir vasario 23 d. pasirodyme. Koncerto programa sudėtinga, ypatingos ritmikos, paremtos nuolatinės instrumentų kaitos, jų derinimo su vokalu. Kai kuriais momentais kiekybėje pritrūkdavo kokybės, ypač ritmiškumo, tikslumo. Šį T. Dobrovolskio pasirodymą būtų galima pavadinti „garsų almanachu“, iš kurių išsiskiria tik vienas – žmogaus balsas, žodžiais įvardindamas tai, ką šnara, šaukia garsai, aidai… T. Dobrovolskis pasirinko labai plačią erdvę. Kalbėjo gamta, dainavo paukščiai, kvėpavo kalnai, liejosi vandenys. Čia pat, lyg išlaikydama dviejų kosminių pradų pusiausvyrą, spengianti šaižatis, tarsi kokių paslaptingų, požeminių konstrukcijų keliamas triukšmas. Tačiau vėl viskas pasikeičia, vėl nauji ritmai, kitos asociacijos. Šiame garsų kaleidoskope mintis keičia mintį, garsas – garsą, viskas juda, tačiau niekada nebegrįžta į pradžią. Tik varinis gaublys, pradėjęs pasirodymą, jį ir užbaigia. T. Dobrovolskis – šiuolaikinis kūrėjas, sparčiai žengiantis Jazz, elektroninės – akustinės improvizacinės bei eksperimentinės muzikos keliais. Tai menininkas, atrandantis garsus įvairiuose egzistenciniuose, psichologiniuose lygmenyse, skirtingose ir daikto, ir žmogaus būsenose.

Vasario 24 d. „Auros“ studiją Kaune aplankė Mečislovas Litvinskis – žymus lenkų instrumentalistas, kompozitorius bei vokalistas. Programą sudarė trimis kalbomis – persų, lenkų ir lietuvių – atliekamos kompozicijos. Iš daugybės instrumentų, kuriais groja M. Litvinskis, kritikų bei recenzentų vadinamas „multiinstrumentalistu“, šiam vakarui jis atsivežė smuiką, citrą ir nedidelę fisharmoniją. Jaukioje „Auros“ salėje M. Litvinskio balsu prabilo archajika: senovės persų kanonų tekstai – pasakojimai apie meilę ir gausybę jos spalvų, vokalinės-instrumentinės lietuviškojo bei lenkiškojo folkloro „užuominos“. Koncerto metu vyravo ypatinga atmosfera. Visa aplinka, tarsi aureolė, kurią sukūrė šis lenkų menininkas, bylojo apie dviejų skirtingų pradų – etninio ir krikščioniškojo – jungtį. Fisharmonijos dumplių „kvėpavimas“ – tolygus ir meditatyvus – nenustojo alsavęs netgi muzikai nutilus. Taip giliai šis sakralumas, muzikinė misterija ir atlikėjo atsidavimas muzikai buvo įsigėrę į aplinką. Viena ryškiausių M. Litvinskio kaip talentingo muziko ypatybių – instrumentiniai-vokaliniai „triukai“, atliekami improvizuotai, minčiai sekant mintį. Pavyzdžiui, grojimas citra (citra – instrumentas, išore panašus į kankles) iš pradžių vienu, paskui dviem strykais, kitos techninės vingrybės – tai ne aklas pranašumo demonstravimas, o techninė priemonė muzikinei idėjai perteikti. Manau, nemažai klausytojų ar muzikantų pasakytų, kad didžiausias M. Litvinskio talentas, jo muzikinė galia, iškelianti jį kaip unikalių gebėjimų menininką, – vokalas. „Vokalo virtuozas“ – taip dažniausiai apie jį yra rašoma. Iš tiesų retai gali išgirsti dainininką, kuris taip pasitikėtų savo balsu kaip M. Litvinskis. Pasitikėjimas atsiranda dėl nuolatinio balso lavinimo, ieškojimo, tausojimo ir, žinoma, darbo. „Nuolat dirbu su savo balsu“, – taip kalbėjo M. Litvinskis po koncerto šiltame pasisėdėjime su klausytojais. Kiekvienu pasirodymu šis menininkas užburia publiką. Užburia vokalu, sodriu, stipriu balsu, kurio diapazonas driekiasi nuo žemų iki itin aukštų tonų, neretai falceto; stebina vokalo virtuoziškumu, charakteringumu, neįprastomis galimybėmis. Šis koncertas – tarsi viena mintis, idėja, besitęsianti istorija. Nenutrūkstama slinktis, pasakojama vieno žmogaus. Žmogaus, iškylančio gamtoje, tarp paukščių ar vandens, žemės, tylos garsyno, kažkur Rytuose, o gal kokiam Lietuvos ar Lenkijos kaime. Žmogaus, giedančio senuosius persų kanonus apie meilę, gėrį, išmintį ir vėl apie meilę... Tai vienas žmogus – M. Litvinskis.