dabar ir rytoj

“Kodėl mes domimės teatru? Tam, kad peržengtumėm varžančias sienas, nugalėtumėme ribas, pripildytumėme savo tuštumą – save pačius. Tai nėra sąlyga, tačiau procesas, kurio metu tai, kas tamsaus slypi mumyse, palaipsniui tampa permatoma. Šioje kovoje prieš sąvąją tiesą, pastangų nuplėšti gyvenimo kaukę fone, teatras su savo grynai kūnišku sugebėjimu suvokti man visuomet atrodė provokacijų vieta. Jis, paniekindamas priimtus vizijų, jausmo, sprendimo stereotipus, gali kelti iššūkį sau ir savo publikai – dar labiau erzindamas savo atsispindėjimu žmogaus kvėpavime, kūne, vidiniuose impulsuose. Tokia nepagarba tabu, tokia transgresija sukelia šoką, kuris nuplėšia kaukę, trukdančią mums atvirai atsiduoti kažkam, ko nėra įmanoma apibrėžti, tačiau kame egzistuoja Erosas ir Caritas.”

JERZY GROTOWSKI (“Skurdaus teatro link”)


Mūsų teatro pradžia datuojama dar seniau nei paties universiteto. Istorija per šiuos keturis amžius – neatpasakojamai įvairi. Kiekviena pavardė, kiekvienas pastatytas ar nepastatytas spektaklis yra atskira istorija. Ir jų vis daugėja. Tokia šio teatro lemtis – būti vieta, kuri yra ieškoma ir surandama, būti laiku kuris yra tinkamas. Kiekvienam atėjusiam. O jų buvo ir dar bus tiek daug... Universiteto studentai ateina čia ne tapti didžiais menininkais, ne tapti profesionalais. Didelė dalis jų – tik trumpam pajusti. Ateina tie, kurie trokšta teatro ir išeina. Kiti ateina netyčia, net nenutuokdami kas tai yra ir pasilieka ilgam. Labai ilgam. O pats teatras lieka juose amžinybei. Visi atėję – nepaprastai įvairūs. Tačiau jungia juos kitoks žvilgsnis – kitoks žvelgimas. Gal dėl to mūsų teatras ir yra iš tiesų tikras teatras? Gyvas teatras? Be jokio tikslo būti gyvam... Tiesiog sustingdantis savo atvirumu ir vieną akimirką – būtent tą akimirką – atveriantis tą atėjusįjį... Čia negali būti žodžių – nieko neišeis, mes nemokam, mes nesugebam. Jie čia tiesiog nieko nereiškia – nėra svarbūs, mes jais netikim. O tikime mes begaliniu ir nenumaldomu noru patirti tą magiją, kurią galima atrasti tik čia, noru persikelti į kitą erdvę... Jei jau taip norite – galite vadinti tai kvazi-realybe, vaizduote, sapnu. O mes vadinsime tai tikrų tikriausiu gyvenimu. Ir tie, kurie esame čia – mes,- išeisime, tačiau pasiliksime savyje viską, ką patys atradome, nes nuo šiol kalbėdami apie teatrą mes iš tiesų galvojame apie tai, kas mes esame giliai savo viduje. Tačiau kai kas liks jums, liks rytdienai ir visam laikui. Pasiliks pats Teatras – toks atviras visiems ir kiekvienam pažadėjęs stebuklą.

Todėl, kad Teatras – jis yra jums.