Interaktyvus teatras pristato projektą "Penktadienio menas"
Viktorija JONKUTĖ

Lietuvoje dažnai vyrauja mąstysena, jog mėgėjų veikla – jų pačių reikalas. Po tokių pasvarstymų kalbėti apie mėgėjų teatrus lyg ir atrodytų nepopuliaru, tačiau tai, kad šia tema mažai kalbama arba kalbama turint išankstinę nuostatą, kaip tik ir rodo, kad reikia apie juos kalbėti. Žinoma, jei mums bent kiek rūpi teatras, menas ir kultūra. O jei apskritai, jau pati skirtis tarp mėgėjiškojo ir profesionaliojo teatro atrodo beprasmė. Ypač kai sąvokos „profesionalai“ ir „mėgėjai“ savaime tampa vertinimo kriterijais. Aišku, antrųjų nenaudai. Iš tiesų keista, juk, pavyzdžiui, perkant kokį nors produktą mums svarbi bendra prekės kokybė, o ne tik produkto pagaminimo vieta ar gamintojas. Bijodama būti neteisingai suprasta, skubu pridurti, kad pats pardavimas-pirkimas čia neturi nieko bendro su teatru, tai tik toks šiame kontekste minėtinas pavyzdys. Argumentu čia gali tapti ir tai, kad kai kuriose Vakarų šalyse kritikai apskritai neskirsto teatrų į profesionalius ir mėgėjų. Arba jei toks skirstymas ir egzistuoja, tai jis daugiau formalus. Žiūrovai pirma nueina pažiūrėti spektaklio – tiek mėgėjiško, tiek profesionalaus teatro – o tik po to jau vertina, geras jis ar blogas. Kita vertus, galime prisiminti tai, kad Maestro Juozo Miltinio teatro studijoje vaidino paprasti žmonės, atėję iš mokyklų, fabrikų ar net gatvių. O juk niekas neabejoja šio režisieriaus ir jo „išaugintos“ teatro žmonių kartos fenomenalumu.

Polemizuodama toliau norėčiau pereiti prie vieno konkretaus mėgėjiško teatro pavyzdžio – Vilniaus universiteto Andriaus Pulkauninko kinetinės trupės. Ši trupė dažniausiai apibūdinama kaip fizinio-vizualinio-neverbalinio teatro tradicijų sekėja. Nekalbėsiu apie šios trupės, kaip ir kitų universitetinių teatrų, fenomeną, istoriją, nesiimsiu vertinti ir šio teatro meniškumo lygio. Ne dėl to, kad bijočiau tai daryti. Manau, jog bet kokiu atveju sulaukčiau kritikos – teatras, teigiantis, jog „vienintelė pripažįstama teatro forma – formos nebuvimas; vienintelė egzistencijos išraiška – takumas“, negali būti vertinamas vienareikšmiškai. Bet argi mene ir jo tendencijose negalima diskusija? Aš sakyčiau, jog ji netgi būtina. Tai užtikrina meno tęstinumą, vystymąsi. Tiesiog mano tikslas yra pristatyti naują A. Pulkauninko kinetinės trupės projektą „Penktadienio menas“, o ne vertinti pačią trupę. Taigi minėtu projektu Vilniaus universiteto kinetinė trupė prisistato kaip interaktyvus teatras. Interaktyvumas mene reiškia aktyvų žiūrovo santykį su meno kūriniu. Tai abipusė kūrėjo, atlikėjo ir žiūrovo sąveika, siekiant sukelti vienokį ar kitokį grįžtamąjį poveikį. Projektu „Penktadienio menas“ žiūrovams siūloma tiesiogiai prisiliesti prie teatro mechanizmo, pažvelgti į spontanišką kūrybos procesą, kol jis yra dar nepasiekęs žiūrovo. „A. Pulkauninko kinetinė trupė siūlo Tau nepakartojamą galimybę kartu su teatro aktoriais dalyvauti interaktyviame teatro veiksme bei pamatyti teatro gyvenimą iš arti. Tu galėsi ne tik paklaidžioti paprastai neprieinamomis slaptosiomis teatro palėpėmis, scenos užkulisiais, bet ir susipažinti su įvairiomis šiuolaikinio šokio formomis ir medijomis, vizualaus ir neverbalinio meno junginiais, neįprastose vietose pasiklausyti gyvos, pačiomis keisčiausiomis formomis atliekamos muzikos“ – skelbiama minėto projekto pristatyme. Tad „Penktadienio menas“ – gyva, nors ir gerai apgalvota improvizacija, netgi tam tikra teatrinė provokacija, spontaniškas eksperimentas.

Formaliai šis projektas galėtų būti įvardijamas menų sinteze, kuria siekiama supažindinti žiūrovus su įvairiomis meno formomis, skatinama jaunų menininkų ar tiesiog menu besidominčių žmonių raiška, bendradarbiavimas, bandoma kurti kuo aktyvesnį kūrėjų ir meno vertintojų, tai yra žiūrovų, dialogą. Pati menų sintezės idėja nėra naujovė – ta pati A. Pulkauninko trupė jau nebe pirmi metai organizuoja festivalį „Atviras“, kuriam dažniausiai ir taikomas menų sintezės pavadinimas. Tad „Penktadienio menas“ yra minėto festivalio tęsinys, tik dar atviresnis, spontaniškenis, žaismingesnis. Nes šįkart jį vykdo patys studentai, o idėjos autorius ir trupės vadovas A. Pulkauninkas, kalbėdamas apie šį projektą, priduria: „„Penktadienio menas“ – tai eksperimentas, savotiškas žaidimas, tad sunku pasakyti, kuo jis baigsis. Pirmasis šio projekto renginys, vykęs vasario 13-ąją, rodo, kad žiūrovai domisi šia mūsų idėja, o tai mus džiugina bei skatina tęsti šį projektą. Juo mes siekiame suburti teatro žmonių bendruomenę, kuriems tokia gyvenimo forma būtų primtina. Tuo pačiu mes skatiname jaunų žmonių susidomėjimą naujausiomis kultūrinio gyvenimo tendencijomis, jauniems menininkams suteikiame galimybių pristatyti savo kūrybą.“ Bendruomeniškumo siekis išties sveikintinas. Kalbant apie tai, galėtume prisiminti kad ir vieno iš scenos grandų, pavadinčiau, teatro idealisto, režisieriaus V. Masalskio žodžius: „...norime, kad pripažintų mane – konkretų žmogų, bet ne teatrą. Man atrodo, kad teatras prarado bendrumo, šeimos, trupės būvį. Trupės tiesiog nebėra. Todėl nebereikalingas ir žiūrovas.“ Interaktyviame teatre žiūrovas yra tiesioginis aktoriaus partneris, jis visuomet laukiamas, lygiateisis ir neabejotinai svarbus, jei ne svarbesnis, teatrinio veiksmo dalyvis. Tokio žiūrovo tikisi, tokio jo laukia ir tokį jį sutinka A. Pulkauninko trupė, kviesdama į naująjį savo projektą. Apie tai užsimena ir pats idėjos autorius A. Pulkauninkas, paklaustas, ko tikisi, kokius reikalavimus kelia žiūrovams ir kodėl būtent dabar pradėjo šį projektą: „tikiuosi, jog žiūrovai visų pirma bus atviri. Mums nesvarbu jų amžius, pažiūros, socialinė padėtis ar visuomeninis statusas. Svarbu, kad publika nebijotų įsitraukti, nebijotų nusiimti kaukių ir kaip vaikai pažaistų paprastus teatro žaidimus, gerai praleistų laiką, susigrąžintų buvimo kartu džiaugsmą. Manau, tai šiomis dienomis, kai tiek kalbama apie visuotinį nusivylimą, krizes, itin svarbu ir reikalinga. Būtent dabar reikėtų pradėti daryti kažką priešingo visam tam, pradėti kurti, pradėti gyventi kitaip. Juk teatras, apskritai kūryba tam ir reikalinga žmogui. Tai rodo istorija – pokario metais atsiradę vaidinimai sugriautame Berlyne buvo vertingesni už humanitarinę pagalbą. Jie suteikė žmogui viltį gyventi toliau. Mūsų tikslas taip pat yra kurti naują viltį tuomet, kai taip veržiasi neviltis. Džiaugiamės, kad yra žmonių, kurie palaiko šią mūsų idėją.“

Kol dar kieno nors nesu apkaltinta naivumu ar perdėtu idėjiškumu, skubu supažindinti su pirmojo „Penktadienio meno“, vykusio vasario 13 d., programa. Veiksmas prasidėjo interaktyviu žaidimu su lankytojais kavinėje „Pusiau automatizuota virtuvė“. Joje, kaip spektaklio dalis, įvairiais žaismingais būdais lankytojams buvo siūlomas veganiškas maistas. Tuo pačiu metu video salėje žiūrovai galėjo pamatyti filmuotą medžiagą iš šiuolaikinio šokio ir šokio teatro festivalio „New Europe Dance Festival“. Vėliau žiūrovai galėjo stebėti šešėlių teatrą, išradingą „Vieno aktoriaus šou“ arba apžiūrėti paslaptingą šviesos ir gyvų objektų instaliaciją bei J. Urbonavičiaus parodą. Pirmojo „Penktadienio meno“ kulminacija tapo interaktyvus žaidimas su žiūrovais „Magiškoji kanoja“, vaizduote bei pojūčiais kvietęs nukeliauti į Žemės gelmes. Ne mažiau susidomėjimo sulaukė ir A. Pulkauninko režisuotas šokio spektaklis „Ginochondrija“ („Išsileidžiantis vyras“). Ji atliko pats režisierius ir dvi trupės šokėjos R. Drankinaitė, D. Bubnytė. Šis spektaklis buvo pristatytas ir apdovanotas ne tik Lietuvoje, bet ir Kolumbijoje, Ispanijoje, Čekijoje. Jis atskleidžia vyrų ir moterų santykius, netikėtais aspektais pašiepiant lietuvišką ksenofobiją ir ironizuotai žvelgiant į feminizmo klausimą. „Ginochondrijoje“ bandoma atsakyti į klausimus, „kas nutinka vyrui, kai į jo regos lauką patenka moteris; kas nutinka moteriai, kuri neigia savo moteriškumą, bet giliai viduje laiko užspaudusi savo prigimties gaivalą.“

Po spektaklio lankytojų laukė Vyto Johny gyvas garsas „Niek!“ ir video projekcija. Jos autorius, paprašytas apibūdinti savo kūrybinę koncepciją, atsakė, kad tai kilo iš makrofotografijos – fotografijos rūšies, leidžiančios fiksuoti pakankamai smulkius objektus, tiksliau, jų detales. „Pats plika akimi nematomo pasaulio fiksavimas dar nieko nepaaiškina. Štai čia į pagalbą ateina elektroninės muzikos teorija, kurioje garsus galima skirtyti į tris grupes: naturalius (užfiksuotus įrašymo įranga), sintetinius bei hibridinius (perdirbtus generatoriais, rezonatoriais ar panašiomis technikomis). Panašiai ir makrofotografijoje – optikos savybės bei maksimalus ryškumo zonos išplėtimas leidžia gauti pusiau sintetinius, tam tikra prasme neegzistuojančius, vaizdus. Medijos, tokios kaip fotografija ir videoprojekcija, yra absoliučiai tęstinės bei persiklojančios, daugiakontekstės. Kita vertus, taip galima pasijuokti iš postmodernistinio naivumo padarinių – rimtų intelelektualinių koncepcijų pigiai prastumiamų postsovietinėms masėms. Rytoj ateis eilė supjaustyti piešinius ir iš jų gaminti koliažus, vėliau apsimesti visišku daltoniku, nereginčiu spalvų, ir gaminti nespalvotas instaliacijas, apgavikiškai jas vadinant vektorine grafika. Bet man tai reiškia tapatybės praradimą ir dar vieno niekio vardo gravitaciją, nes nebeegzistuojant meno kūriniams belieka projektuoti, domėtis inžinerija, fizika ar dar kokia nauja technologija ir atmesti bet kokias menines pretenzijas.“ Renginio pabaigoje žiūrovai galėjo pamatyti ironišką „performansą“ - žaidimą „Aš menininkas, o jūs š...“, kuriame išradingai ir šmaikščiai buvo pristatomas naujas teatro eksponatas – didžiulis oranžinis arklys.

Antrasis „Penktadienio meno“ renginys „Pagauk zuikį“ įvyks vasario 20-ąją 19 val. Vilniaus universiteto teatro salėje (Universiteto g. 3). Bilieto kaina 7 litai. Šis renginys vėliau vyks kiekvieną vasario, kovo mėnesių penktadienį ir žiūrovams bus siūloma vis kitokia programa. Visų paslapčių projekto organizatoriai neatskleidė, tačiau programoje nurodyti įvairūs eksperimentiniai skirtingų meno formų junginiai intriguoja ir žada žiūrovams ne mažiau įdomų bei netikėtą vakarą. Projekto organizatoriai žada, kad „šįkart „Penktadienio mene“ bus dar daugiau improvizacijos, dar daugiau netikėtumų, staigmenų ir siurprizų“.

Numatoma vasario 20 dienos programa:

19'00-19'25 Instaliacija „Nutikimai“;

19'25- 19'45 Interaktyvus žaidimas su žiūrovais „Paltų kino teatras/antiarbatos ceremonija“;

19'45 - 19'50 Instaliacija „Beprotnamis“ – groja Ū. Kinderytė, J. Urbonavičiaus paroda;

19'50 - 20'00 Julijos Matulytės filmo peržiūra;

20'00 - 20'10 Vieno aktoriaus teatras – spektaklis „Kas pridarė kurmiui ant galvos“;20'10 - 20'40 Video vigvamas kartu su Heartphones Quintet (dreamcatcher);

20'40 - 21'10 Performansas su maistu „Virtuvinės dramos“;

21'20-21'45 Pabaiga.

„Penktadienio menas“ – tai spontaniškas sceninis eksperimentas, nuoširdi ir smagi provokacija, žaisminga ir ironiška menų sintezė ar tiesiog jaunų žmonių menas, kūryba bendrąja šio žodžio prasme, vadinkime tai, kaip norime. Tuo pačiu tai smagus iššūkis, skirtas ne tik jo organizatoriams, dalyviams ar žiūrovams, bet ir pačiam teatrui. Tad turėkime drąsos ir atvirumo jį priimti. Mėgėjų, o ir apskritai visų teatrų veikla nėra jų pačių reikalas. Nes teatras – erdvė visiems, tereikia norėti į ją patekti.