http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3043&kas=straipsnis&st_id=6557

SKAPTUKO KELIONĖ ATVIROJE ERDVĖJE

Eglė Mikalajūnaitė


Kovo 14-20 dienomis vyko Vilniaus universiteto Kiemo teatro organizuojamas menų sintezės festivalis "Atvira erdvė / 2". Festivalio metu jaunimas pristatė įvairių menų – teatro, muzikos, kino bei dailės – projektus. Vienas labiausiai menų sintezę atspindėjusių – dailininko Jono Grundos ir šokėjos Aidos Maksvytytės projektas "Kelionė". Šių menininkų duetas, pasivadinęs "Skaptuko" vardu, sujungė choreografiją ir dailę. Šokant A. Maksvytytei, scenoje J. Grunda kūrė jos šokio įkvėptus piešinius.

Šokio tema dailėje atsiranda nuo pačių pirmųjų piešinių. Šokėjos visada įkvėpdavo dailininkus, buvo jų mūzos. Glaudų choreografijos ir dailės (kostiumo ir scenografijos) ryšį regime baleto, šokio spektakliuose.

XX a. antrojoje pusėje meno šakos pradeda jungtis kaip lygiavertės partnerės. Tokios sintezės pavyzdys galėtų būti "Skaptuko" spektaklis.

Šokio spektaklyje "Kelionė" dailininko ir šokėjos ryšys yra abipusis ir lygiavertis: jie neužgožia vienas kito; šokėja įkvepia dailininką, o dailininkas ne tik įamžina šokį, bet ir, regis, savo kūryba suteikia naujų jėgų šokėjai. Be to, dailininkas kūrybos procese tampa ir aktoriumi.

Kalbant apie spektaklio prasmę, kyla minčių apie vyro ir moters, kūrėjo ir mūzos santykius, gyvenimo tėkmę ir sustabdytas akimirkas.

Tačiau spektaklį pradedantys žodžiai apie žmogaus gyvenimo kelią bei Dievą pasiūlo dar vieną kūrinio interpretacijos galimybę.

Piešiantis merginos šokį dailininkas tampa Kūrėju, o šokėja – per gyvenimą keliaujančiu žmogumi. Šokėja – emocionali, jautri, kūno judesiais išreiškianti savo jausmus. Dailininkas – sutelkęs dėmesį į vaizduojamą charakterį.

Pirmojoje spektaklio pusėje ryšys tarp menininkų yra vienpusis – tik dailininkas regi merginą. Spektakliui įpusėjus, mergina pastebi piešinį, išvysta kūrėją. Tai ją tarsi sustiprina. Šiuo momentu scenos fone pasirodo dailininko piešinių, vaizduojančių šokėją, projekcijos. A. Maksvytytei šokant, ant jų krinta spalvingas judantis šešėlis, kuris tarsi tampa projektuojamo piešinio dalimi.

Žmogaus gyvenimo kelio, jo ryšio su Dievu tema, išreikšta A. Maksvytytės, "sušildo" kūrinį. Daugeliu bruožų kūrinys yra postmodernistinis – jame regima skirtingų meno šakų samplaika, meno kūrimo procesas, gyva interpretacija, performanso bruožai. Vis dėlto iš tipiškų postmodernistinių kūrinių šis spektaklis išsiskiria savo šiluma, gyvybingumu, emocionalumu. Toks yra ne tik šokis, dailininko piešinys taip pat yra ekspresyvus.