http://www.vilnensis.vu.lt/nr-47/erdve.html

Atvirai apie „Atvirą erdvę / 2“

Kovo 14–20 d. Vilniaus universitete vyko VU Teatro surengtas menų sintezės festivalis „Atvira erdvė / 2“. Festivalio spektakliai buvo suskirstyti pagal temas: vyko teatro vakaras, kuriame buvo suvaidinti du spektakliai, bardų, kino bei šokio vakarai, o festivalį vainikavo Medicinos fakulteto studentų roko opera. „Žaltvykslėje“ vyko koncertai ir kitokios linksmybės. Visą savaitę buvo eksponuojamos ir dvi parodos – viena Filologijos fakultete, kita – Centriniuose VU rūmuose.

„Mūsų koncepcija yra „atvira erdvė“ – kas ką nori, tas tą daro. Kiekvienas gali ateiti ir rodyti tai, ką jis kuria, kaip jam atrodo gražiausia ir įdomiausia. Prioritetai teikiami studentams ir akademiniam jaunimui, bet nebūtinai iš Vilniaus universiteto“, – sakė festivalio koordinatorius Rokas Radzevičius.

Daug kas galėtų paklausti – ar festivalis pasiekė tikslą? Tiesą sakant, sunku pasakyti. Žinoma, atsakymas būtų teigiamas, jei klaustume apie tuos tikslus, kurie buvo nusibrėžti dar tik kuriant festivalio idėją. Tačiau „Atvira erdvė / 2“ pasirodė esanti toks gyvas reiškinys, kad dabar tie pirminiai tikslai atrodo labai menki. Vykstant festivaliui augo ir plėtojosi jo tikslai ir galimybės – patys organizatoriai galų gale pamatė, jog šiuo renginiu gali pasakyti daug daugiau nei iki šiol manė. Taip planuotas „Atviros erdvės projektas 2“ virto menų sintezės festivaliu „Atvira erdvė / 2“.

Dabar jau galima prisipažinti, kad visi iš pradžių truputį bijojo. Organizuojant unikalų Universitete ir netgi apskritai mūsų kultūros kontekste projektą visai natūralu jausti riziką bei jaudulį – o jeigu iš tiesų tokio renginio nereikia? Pasirodo, reikėjo. Ir vis dar reikia. Reikėjo ir reikia tiems, kurie ištroškę lankėsi visuose festivalio renginiuose, taip pat tiems, kurie džiaugėsi gavę progą pasirodyti, atlikti savo kūrybą. O gal net ir tiems, kurie šį kartą neišgirdo ir neatėjo, bet ateis ir išgirs kitą kartą. Nes jau tapo aišku – kitas kartas turi būti. Garsesnis, drąsesnis, ryškesnis ir atviresnis.

Klaidų, žinoma, buvo. O dabar galima iš jų pasimokyti. Tačiau, tiesą sakant, atvirumo festivaliui galima pavydėti. Kiekviename iš keturių renginio blokų buvo atskleistos skirtingų meno šakų plėtros galimybes. Tai – atviros erdvės vaizdui (arba vizualiniams menams), scenai (scenos menams), muzikai ir ekranui. Savo kūrinius pristatė įvairūs menininkai – ir profesionalai, ir būsimi profesionalai, ir mėgėjai.

Vienas festivalio dalyvis garsiai pasakė – aš noriu, kad rodytumėme vieni kitiems tai, ką kuriame, ir taip galėtumėme mokytis, konkuruoti ir tobulėti kartu. O studentai turi ką pasakyti ir nori kiekvienas kalbėti savo kalba. Jie nori parodyti ir būti pamatyti. Jie klausosi ir nori būti išgirsti. Anapus bet kokių vertinimų – tiesiog patirti tai, KAS YRA. Ir tai, KAS BŪTI GALI. Todėl „Atvira erdvė / 2“ ir įvyko, todėl vienu iš nerašytų festivalio šūkių tapo W. Szymborskos eilutės: „Kaip gerai, kad esama laiptų, kuriais gali išbėgti. Kaip gerai, kad esama vartų, kurie atsidaro“. Taigi lieka palinkėti – jei erdvė mus atvėrė, tai ir likime atviri...