http://www.bernardinai.lt/index.php?s_id=283&exp=1&n_id=27623

Rokas Radzevičius: Braidžiojimai po atviros erdvės lankas


Nuo pat Vilniaus universiteto įkūrimo iki šių dienų ištikimas šios mokslo įstaigos kultūrinis palydovas yra universiteto teatras. Per kelis šimtmečius nusidriekusiame teatro gyvenime būta visko - klestėjimo laikus keitė nuosmukiai. Senaisiais teatro gyvavimo laikais pjeses šiam teatrui rašė ir jas statė net profesūra, o spektaklių pasižiūrėti sugužėdavo minios miestelėnų. Tačiau būta periodų, kai dėl progresyvios minties teatro veikla buvo draudžiama, o dalyviai persekiojami.
Deja, dabar universitetas vis labiau tampa tik akademiniu, bet ne kultūriniu židiniu.
Universiteto teatras atsižvelgdamas į susiklosčiusią situaciją bei norėdamas skatinti jaunimo kūrybinį entuziazmą ir pažangų mąstymą, kovo 14 – 20 d. Vilniaus universitete rengia antrąjį Menų sintezės festivalį „Atvira erdvė 2“. Šia proga kalbiname festivalio koordinatorių Roką Radzevičių.


Kaip gimė šio festivalio idėja? Gal galėtumėte įvardyti ir jo atsiradimo priežastis?

Prieš kelerius metus ši idėja kilo režisieriui Andriui Pulkauninkui. Pirmasis renginys net nesivadino festivaliu. Tai buvo „Atviros erdvės“ projektas. Kadangi pačiame Vilniaus universiteto teatre mažai kas vyko, buvo nuspręsta padaryti tokį projektą, sujungiantį įvairius meno žanrus, stilius bei autorius.
Šiemet ėmėmės kur kas rimčiau viską organizuoti – vyko normalus pasirengimo etapas, paskleidėme informaciją, kad norintieji dalyvauti tokiame festivalyje gali atsiliepti. Ir gavome labai daug paraiškų. Akademinio jaunimo susidomėjimas šiuo festivaliu tikrai labai didelis. Ypač tai atsiskleidžia programoje, kuri yra tiršta renginių, visokiausio plauko projektų ir linksmybių. Sakyčiau, labai turininga programa, kur galima bus išvysti labai daug ko...
Kalbant apie priežastis, kodėl atsirado šis festivalis, galima būtų paminėti tai, jog akademinis jaunimas labai vienpusiškai žiūri į savo studijas – siekiama diplomo, kaupiamos žinios, tačiau visiškai netobulėjama kūrybiškai. Bet visa bėda yra ta, kad nėra erdvės ir galimybės jaunam žmogui parodyti ir atskleisti save. Kai „užvirėme“ visą šią košę, pamatėme, jog kūrybinio potencialo jauni žmonės turi labai daug – gavome tikrai nemažai paraiškų. Šie žmonės nesiekia profesionalumo, tačiau jie yra kūrybingi, ir šis festivalis gali padėti jų kūrybinei saviraiškai atsiskleisti ar supleventi. Tai svarbiausia.
Deja, per penkiolika nepriklausomybės metų jaunas žmogus tapo visiškai atstumtas. Į jaunimą žiūrima kaip į problemą ir niekas išties negalvoja apie juos. Svarbiausia – pasitikėti jaunu žmogumi, nestabdyti jo ir leisti daryti. Aš pats buvau įsivėlęs į jaunimo politiką ir pastebėjau, kad viskas vyksta pavienių projektų lygmeniu, o bendros koncepcijos – nėra. Nėra net nė vieno jaunimo klubo. Yra pavienių iniciatyvų, atsirandančios undergrounde, bet jos susiduria su didžiuliu nepasitikėjimu ir yra gniuždomos, kol galų gale užgęsta.
Šio festivalio pagrindinė idėja yra sudaryti sąlygas jauniems žmonėms pasireikšti. O čia jau atsiranda galimybė vėliau ir rimtesniems, nuolat gyvuosiantiems projektams, gimti. Tai veda į aukštesnį lygmenį. Svarbu žengti pirmą žingsnį. Ir antrą. O paskui jau galima žiūrėti kaip toli nueita...

Tam tikru atžvilgiu tai yra ugdomasis festivalis, skatinantis jaunimo kūrybinę saviraišką. Kaip galėtumėte įvardyti šio festivalio tikslus?

Ugdomoji šio festivalio prasmė galėtų išryškėti vėliau. Galima žvilgtelėti į patį VU teatrą – ar tai teatras, kuriame statomi tam tikri spektakliai, kur į jaunimą žiūrimą tik kaip į molį, iš kurio galima kažką nulipdyti, ar tai yra tas jaunimas, kuris pats ateina ir daro tai, kas jam rūpi, kalba savo kalba ir save išreiškia savo pačių priemonėmis ir raiškos formomis. Pastaroji pozicija, man rodos, yra kur kas teisingesnė ir pažangesnė.
Profesionalas režisierius, šokėjas, muzikantas – čia galėtų atlikti vedlio misiją. Jis galėtų vesti, parodyti kryptį, padėt jaunam žmogui įgyvendinti jo idėjas bei kūrybiškai atsiskleisti, o ne sakytų, daryk taip ir taip. Šis festivalis galėtų inspiruoti aktyvią kūrybinę akademinio jaunimo veiklą teatre. Ir tai būtų naudinga ne tik teatrui, jaunimui, bet gal net ir pačiam Vilniui...

Ar yra koks vidinis jaunų žmonių poreikis tokiam festivaliui? Gal daugumai akademinio jaunimo visiškai užtenka tokio Bermudų trikampio – bendrabutis-universitetas-biblioteka?

Kai pradėjome galvoti, kad šį festivalį reikia rengti, pirmiausia nusprendėm pasikalbėti su VU teatrą lankančiais žmonėmis. Pasikalbėjome ir buvome labai nustebę to, kaip jie patys staiga įsitraukė į šio festivalio organizavimą. Tiesą sakant, mums nebeliko nieko daryti, viską perėmė jie. Didžiąją dalį darbų jie ir nuveikė. Mums liko tik organizaciniai dalykai bei ten, kur būtina, sudėti tam tikrus akcentus.
Yra ne tik noras, bet ir didelis poreikis kai ką gražaus ir gero daryti. Žmonės tiki šiuo projektu, mano, jog jis prasmingas ir reikalingas, ir šiam festivaliui jie atiduoda visą savo širdį.
Pačiame universitete mažai kas vyksta. Yra tam tikrų vienkartinių pramoginių renginėlių, bet galimybės kūrybiškai atsiverti, tiesą sakant, nėra tiek daug. Šis festivalis akademinei erdvei galėtų suteikti gaivaus vėjo dvelksmą. Smagiausia būtų, jei jis atliktų tokią, veik misionierišką veiklą – žmonės pamatytų, kad jie yra, jog jų ne tiek jau ir mažai ir kad jie turi ką vienas kitam pasakyti. Jie turi vidinės potencijos kūrybai, o tai svarbiausia. VU teatras galėtų būti ta erdvė, kuri priima įvairiausius jaunų žmonių meninius projektus ir padeda jiems ne tik kūrybiškai atsiskleisti, bet ir augina juos.

Kokia festivalio „Atvira erdvė 2“ koncepcija? Ar buvo kokių atrankos kriterijų pagal kuriuos atrinkote autorius, kūrinius, projektus dalyvaujančius šiame festivalyje? Ar tai buvo visiškai „atvira erdvė“ viskam?

Mūsų koncepcija yra „atvira erdvė“ – kas ką nori, tas tą daro. Kiekvienas gali ateiti ir rodyti tai, ką jis kuria, kaip jam atrodo gražiausia ir įdomiausia. Problema tik tokia – kaip geriau, tvarkingiau sudaryti programą ir organizuoti darbą. Nors, tiesą pasakius, visiškai gal ir nepavyko „atvira erdvė“ – didžiąją dalį atsiuntusių paraiškas dalyvauti festivalyje mes įtraukėme į programą, tačiau buvo keletas ir tokių projektų, kurių grynai dėl techninių priežasčių turėjome atsisakyti. Beje, prioritetas buvo studentija ir akademinis jaunimas. Nebūtinai Vilniaus universiteto studentai. Taip pat teko atsisakyti ir kelių parodų, mat nebuvo tinkamos erdvės, kur jas galėtume eksponuoti.
Teatro dalyviai rengiasi teatralizuotoms reklaminėms akcijoms, kurių metu bus einama per fakultetus ir kviečiama į festivalio renginius.
Visą festivalį mes stengėmės suskirstyti temiškai. Bus teatro vakaras su dviem spektakliais, bardų, kino, bei šokio vakarai, o viską vainikuos medicinos fakulteto roko opera. Be to, „Žaltvykslėje“ vyks koncertai ir kitokios linksmybės. Visą savaitę bus eksponuojamos ir dvi pagrindinės didelės parodos – viena Filosofijos fakultete, o kita Centriniuose rūmuose.

Ar neįvyks taip, kad visas festivalis bus vienas didelis „bardakas“?

Labai gali būti. Čia bus visko labai daug, labai skirtingai tiek menine forma, tiek raiška, tiek ir stilistika. Tačiau, mano supratimu, tai bus ne „bardakas“, o bendras šiuolaikinio jaunimo dvasinės, kūrybinės saviraiškos atspindys. Apskritai –tam tikras jaunimo būsenos atspindys. Žinoma, nebus čia visiško „ekstrym“. Tačiau, manau, „Atvira erdvė“ labai puikiai atspindės šiuolaikinio, akademinio jaunimo kultūrą, naujas tendencijas, jų kelius ir klystkelius.

Kalbino Gediminas Kajėnas

Bernardinai.lt