TEATRAS BE CUKRAUS
Ridas Viskauskas, "Literatūra ir menas", 2004.12.17
Universitetų studentų teatrai, lyginant juos su kitais teatrais, turi vieną privalumą: jie nepriklauso nuo komercijos. Jiems nereikia puoštis "cukraus pudra" prieš publiką, vilioti jos paviršutiniškomis intrigomis. (Antai vieno repertuarinio teatro vadovė interviu "Vilniaus" žurnalui džiaugėsi po metų pertraukos atnaujintu bufetu, kito teatro vadovas, kalbėdamas per Lietuvos radiją, nauju raudonu kilimu teatro fojė. Kai kas net iš neįvykusios premjeros geba "padaryti įvykį".) Gruodį premjeras parodė du sostinės universitetų teatrai. Pristatysiu jas.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatras studija "Palėpė" tikri studentiško jaunimo teatro namai pakvietė į spektaklio "Cukrus ir prieskoniai" premjerą (pagal Nigelio Williamso pjesę). Tokio drastiško ir atviro jaunosios kartos dalies "portreto" senokai nemačiau. Šia proga prisimenu 1985 metais Akademiniame dramos teatro Mažojoje salėje Rimo Tumino režisuotą Romualdo Lankausko pjesę "Svečiai atvyksta prieš perkūniją, arba Sausainiai su gvazdikėliais". R.Tumino spektaklis įsiminė nevienaprasmiškai interpretuotu jaunosios kartos smurto prieš vyresniosios kartos inteligentą protrūkiu, visuomenės vertybių bankroto pojūčiu. "Palėpės" spektaklis taip pat gilinasi į jaunų žmonių agresiją prieš save ir aplinkinius, bet ne idėjų, o psichologijos požiūriu. Pusantros valandos spektaklis nenutrūkstamas psichinio (ir fizinio) smurto procesas, kuriame kiekvienas potencialus kankintojas ir auka. Patirtos traumos neleidžia veikėjams civilizuotai bendrauti. Jautrumas kito skausmui išnykęs. Tėra neapykantos ir keršto kitam, kaip kompensacijos už patirtas nesėkmes ir paniekintą orumą, siekis. Ir nėra šiam pragaro ratui pabaigos...
Spektaklyje vaidina kelios jaunų artistų sudėtys. Vieni labiau dramatizuoja savo personažus visuomenės autsaiderius, kiti jiems suteikia ironijos ir, manyčiau, laimi. Siuzi (Vaida Matusevičiūtė, Ieva Džervutė), nevykusiai vaizduojanti damą, bėga nuo niūrių minčių, vienatvės ir pakviečia išgerti viskio keletą merginų iš gatvės; tarp jų ir "mergina" Derikas (Daumantas Ciunis, Dainius Bražiūnas), kurį paliko partneris. Merginos klauso lyderės stambios kompleksijos "buldozerio" Šeronos (Vitalija Kot, Jūratė Zlatkutė). Viena jų Kerola (Dalia Kasperiūnaitė) pakviečia vidun jaunuolį Stivą (Markas Gorpinič, Mantas Žemaitis). Kadaise seksualinę prievartą patyrusi Šerona, matydama besimezgantį Stivo ir Kerolos flirtą, draugių padedama, provokuoja vaikino striptizą. Komplikuotų biografijų jaunuoliai nuolat rungiasi dėl aukštesnio statuso grupėje ir, nenorėdami būti atstumti, linkę prisitaikyti prie situacijos.
Žaidimas perauga į grubią prievartą: vaikinas išrengiamas nuogai. Šerona, keršydama vyrų giminei dėl kadaise jos ir draugės patirto išniekinimo, veidrodžio šuke grasina Stivui nupjauti šį bei tą... Čia įsiveržia vaikino draugeliai: gatvių "asas" Džonas (Donatas Mačiulis, Tadas Stumbrys) ir jo "šunelis" Lerojus (Andrius Gedminas, Žygimantas Barzda). Įvertinusi jėgas, Šerona "perduoda valdžią" Džonui. Mezgasi naujas "žaidimas": dabar striptizui provokuojama Kerola. Stivas, kuriam Kerola lyg ir patinka, negina merginos (situacija kartojasi!). Kerola, norėdama apginti orumą, išsirengia pati. Kai Džonui, vaidinančiam "kietą bičą", drebiama, kad jis nepagrįstai giriasi "laimėjimais", jam užverda kraujas: Kerolai gresia išprievartavimas. Stivas imasi merginą ginti, ir... Džonas, įniršio pagautas, jį papjauna...
Papasakojau tik pagrindinź siueto linij¹. Spektaklyje kiekvienas personažas išdėsto savo istoriją, "ligos", sakyčiau. Leksika be abejo, nenorminė. Esama ir kitų paralelinių linijų. Vaidinama kamerinėje erdvėje auditorijoje. Studentai vietomis gal ir pervaidina. Režisieriai Vaida Matusevičiūtė ir Olegas Kesminas dar galėtų paieškoti interpretacijos akcentų, patikslinti veikėjų biografijų įtaką jų charakteriams, atskleisti santykių niuansus. Dailininkė Rasa Kriščiūnaitė taupo mažą erdvę: centre čiužinys, palei sieną lentynos, jose šeimininkės erotinės nuotraukos ir gausybė minkštų žaisliukų...
Šio spektaklio nesinori vadinti tik "teatrine fantazija". Kam tenka vėlai vakare Naujininkuose, Vilkpėdėje (sostinės rajonuose), tarkim, susidurti su vietos nerandančio jaunimėliu, supras mane. Agresija silpnųjų gynyba. Užaugusių be meilės. Pažemintų ir paniekintų. Keršijančių. Žiauriai ir beprasmiškai.
Vilniaus universiteto Kiemo teatro spektaklis "Fortūnos ratas" (vagantų ir F.Villono poezijos motyvais) taip pat netrykšta naiviu optimizmu, kalbėdamas apie žmogaus likimą. Režisierė ir inscenizacijos autorė Marija Misiūnaitė F.Villono poezijoje atspirties ieško ne pirmą kartą. 1985 m. Naujosios Vilnios kultūros rūmų liaudies teatre ji sukūrė spektaklį "Kas už vilties", o 1992-aisiais VU Kiemo teatre "Juokis, Fransua" (tąsyk Poeto vaidmenį kūrė dabar jaunimietis aktorius Andrius Bialobžeskis). "Juokis, Fransua" turėjo net dvi versijas kiemų ir scenos.
M.Misiūnaitės spektakliams būdingas kultūros atminimas. Rebusų publikai spręsti nereikia, bet įvairių kultūrų epochų užuominų yra. Jos šiame spektaklyje subtiliai ištirpusios jaunų dailininkių Indrės Budreckytės, Dovilės Gudačiauskaitės sukurtuose kostiumuose, minimalistinėje scenografijoje, skaidrių šešėliuose scenos skliaute matomose alegorijose.
Spektaklyje vaidina didelių scenos įgūdžių neturintys studentai, tad įdomu stebėti, kaip režisierė, pasitelkdama istorinį ir šiuolaikinį šokį (scenos judesys Zitos Dulinskienės), dainavimą, kuria scenos vyksmą, provokuoja aktorius veikti ir bendrauti. Poezijos tekstai reikalauja scenos kalbos meistriškumo, muzikalumo. Ir bendrauti eiliuotu tekstu sunkiau nei buitine gatvės kalba. Tad, ruošiant vaidinimą, reikėjo nudirbti didžiulį pedagoginį darbą. Apie 1988-uosius, prisimenu, studentai galėjo nevaržomai repetuoti net universiteto koridoriuose (tuomet, be dramos, veikė ir pantomimos studija). O dabar ne tik koridoriuose, bet ir prestižinėje teatro salėje ne visuomet įmanoma repetuoti dėl ten vykstančių renginių.
Režisierė nereikšmina Poeto (Evaldas Gelumbauskas) statuso ir misijos. Poetas paprastas mirtingasis, kuris mėgaujasi studentiška jaunyste, bando ištrūkti iš meilės žabangų, susiduria su valdžios institucijomis ir mirtimi... Vienas kulminacinių spektaklio momentų kaip Poetas "atranda" laisvę: "Laisvė! Laisvė?! Laisvė..." Vertinimų skalė: nuo vaikiško džiugesio iki ironiško skepsio.
Spektaklyje subtiliai žaidžiama ir laikmečio sąvokomis: mūsų dienos "pinamos" su Villono epocha. Laikai kiti, o žmogaus problemos tos pačios.