www.vilnensis.vu.lt/nr-24/k_teatr.html

VU Kiemo teatre - Edvardo Olbio absurdo dramos eskizas
Vladas Meškys, "Universitas Vilnensis", 2002 Nr.8


Vilniaus universiteto Kiemo teatras gruodžio 11 ir 12 dienomis parodė Lietuvoje dar nestatytos Edvardo Olbio (Edward Albee) vienaveiksmės pjesės "Smėliadėžė" eskizą.

Retai kada teatro pasaulyje šlovė pelnoma taip greitai, kaip tai pavyko E. Olbiui. Populiariausia dramaturgo pjesė "Kas bijo Virdžinijos Vulf" pasiekė rekordinį Brodvėjaus spektaklių skaičių, o "Smėliadėžė" buvo ekranizuota. 1959 metais pradėjęs dramaturgo karjerą savo įspūdinga vienaveiksme pjese "Atsitikimas zoologijos sode" E. Olbis iškart įsitvirtino tarp geriausių naujos kartos amerikiečių dramaturgų. Dauguma kritikų tradiciškai laiko E. Olbį absurdistu.

Pasak profesorės Galinos Baužytės, XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje atsiradusi absurdo drama perėmė siurrealistiniam bei ekspresionistiniam teatrui būdingas formas egzistencialistiniams būties būties absurdiškumo, individo vienatvės ir žmonių nekomunikabilumo idėjoms reikšti. Tačiau egzistencialistų dramose šios idėjos įrodinėjamos loginiu mąstymu ir racionaliais veikėjų charakteriais, o absurdo dramaturgai jas atskleidžia absurdiškomis situacijomis, nerišliu dialogu, sveikam protui prieštaraujančiais personažų paveikslais. Tačiau anglų kritikas E. Bigsbis knygoje "Šiuolaikiniai dramaturgai" pabrėžia, jog netgi ir savo vienaveiksmėse pjesėse "Smėliadėžė" bei "Amerikietiška svajonė", kuriose E. Olbis maksimaliai eksploatuoja absurdo dramos techniką, vis dėlto jis kuria visiškai kitokį pasaulį, be galo tolimą absurdo dramos klasikų Eženo Jonesko, Samiuelio Beketo, Žano Ženė pasaulio vizijoms.

Spektaklio eskizo "Smėliadėžė" režisierė, Kiemo teatro vadovė Marija Misiūnaitė dėmesį sutelkė į vidinius žmonių santykius ir konfliktus. Atspirties tašku režisierei buvo E. Olbio žodžiai, jog "absurdo teatras priverčia žmogų suvokti savo padėtį pasaulyje tokią, kokia ji iš tikrųjų yra", todėl jis esąs vienintelis galimas "realistinis mūsų laikų teatras". Įvairių fakultetų antro kurso studentams, vaidinantiems spektaklyje - Laurai Steponauskaitei, Tadui Jačiauskui, Dovilei Kovalskytei, Vytui Keršiui bei Eglei Obcarskaitei, - šis E. Olbio veikalas išties buvo kietas riešutėlis. Per repeticijas aktorius kankino mintys: "Ar ne perdaug užsimojome?", "Ar sugebėsime?" Prieš premjerą E. Obcarskaitė sakė: "Jaučiu, kad rizikuojame. "Smėliadėžė" - absurdo pjesė. Ir mes stengiamės parodyti tą absurdą, pasireiškiantį, beje, kasdienybėje. Kad siužetas absurdiškas - visi supras. Mums pasiseks, jei žiūrovai, apsižvalgę po spektaklio, tą absurdą pastebės ir realybėje, kur jo tikrai daug".

Apie studentų vaidybą kalbėti dar anksti, juk tai pirmasis jų bandymas. "Ko gera, teko suprasti, jog nesu tokia gera aktorė kaip maniau vaikystėje", - savo sugebėjimus kritiškai įvertino L. Steponauskaitė. Tačiau galime pasakyti, kad aktoriai, įveikę tokią sunkią pjesę, tikrai yra gabūs, o sceninė patirtis - įgyjamas dalykas.

Spektaklio eskizo "Smėliadėžė" scenografiją ir kostiumus iš minimalių priemonių sukūrė dailininkė Rita Olšauskienė.