http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2932&kas=straipsnis&st_id=1583

Mėgėjai - scenoje ir ekrane
Ridas Viskauskas, „Literatūra ir menas”, 2003 01 10

Gruodį Lietuvos teatro sąjungoje vykusioje konferencijoje "Šiuolaikiniai Lietuvos teatro procesai" Virginijus Vyšniauskas (Klaipėdos universitetas) aptakiai kalbėjo tema "Universitetinio teatro fenomenas ir jo kūrybinis savitumas". Prelegento nuomone, šio reiškinio gyvybingumą žymi Lietuvos universitetų teatrų asociacijos veikla, jos organizuojamas universitetų teatrų forumas. Teatro metraštininkui organizaciniai dalykai patys savaime nėra įdomūs; jie tik atskleidžia kai kurių asmenų talentą organizuoti, rašyti projektus, taikantis prie įvairių fondų reikalavimų, bendrauti su "įtakingais žmonėmis"… Įdomiau stebėti, kas, ką ir kaip kuria. O už suteiktą malonę reikštis režisieriai ir vaidintojai turi dėkoti universitetų vadovams, kurie gera valia suteikia teatrams patalpas (rečiau geresnes, dažniau prastesnes, bet su vandens, šildymo, elektros… paslaugomis), moka teatrų vadovams vidutinio atlyginimo ribos Lietuvoje nesiekiančias algeles, skiria litą kitą spektaklių "aprengimui" ir panašiai. (Beje, sostinėje iš studentiško amžiaus išaugę mėgėjai reikštis nelabai turi kur.) Tad "fenomenas" - ne šventa dvasia gyvas. Bet didžiausią įtaką mėgėjų teatro veiklos pobūdžiui daro vadovo asmenybė ir talentas.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatras-studija "Palėpė", kuriai vadovauja Olegas Kesminas, - gera terpė jaunimui, norinčiam išbandyti save teatre. Kiekvienais metais tai vienas, tai kitas bando rašyti pjesę, režisuoti, būti spektaklio dailininkas. Trys jaunuoliai sudomino Eimuntą Nekrošių ir pateko jo studijon. Kokie talentai išliks konkuruojančiame teatro pasaulyje, pamatysim ateityje, o gruodį "Palėpėje" įvyko Jeano Cocteau "Orfėjo" premjera - pirmas Vaidos Matusevičiūtės režisūrinis darbas. Temos, lydėsiančios režisierę visą gyvenimą, pasakyti negalėčiau, bet spektaklis liudija ją esant ironišką estetę, jautrią scenos poezijai, spektaklio muzikalumui, atmosferai.

Vilniaus universiteto Kiemo teatras gruodį parodė spektaklio eskizą "Smėliadėžė" (pagal to paties pavadinimo E.Albee`o pjesę). Režisierė Marija Misiūnaitė puikiai derina pedagogiką (šiuo atveju tai reiškia priklausomybę nuo kuklią vaidybos patirtį turinčių studentų) su ištikimybe savo išpažįstamo teatro estetikai bei temai.
Režisierė subtiliai žaidžia įvairiais stiliais ir žanrais. Ir tas neapibrėžtumas temai - tik į naudą. Spektaklis - tarsi parabolė, kaip jaučiasi, ką išgyvena įvairių, kartais logika nepaaiškinamų permainų į gyvenimo nuošalę nustumtas žmogelis. Bobulė (Dovilė Kovalskytė), kurią pasodina parko smėliadėžėn jos jaunesni giminaičiai, nelabai suvokia, kur ji atsidūrė, kodėl, už ką, ko iš jos tikimasi… (Bobulė - tarsi iš 1990 metų M.Misiūnaitės spektaklio "Kukutynė" veikėjų galerijos.) Tarpusavio supratimą praradę nežymiai šaržuoti Giminaičiai (Laura Stepanauskaitė, Tadas Jačiauskas) irgi nežino, kiek reikės laukti, kol Bobulei "kai kas" nutiks, ir ką ligi tol veikti. Kad būtų nenuobodu, jiems dainuoja ir muzikuoja pasamdyta daili panelė (Eglė Obcarskaitė), kuriai akompanuoja, ritmingai mušdama būgnelį, pati akiniuota Bobulė. O čia dar stripinėja toks žaismingas Jaunuolis (Vytas Keršys), kuris vėliau Bobulei prisistatys kaip mirties angelas. Visa vaidinama "teatro teatre" principu, - Bobulė uteniškių tarme su humoru kažin ką porina "apie gyvenimą" žiūrovams… Sukuriama situacija (ir atmosfera), kai nei veikėjai, nei žiūrovai tarsi nesupranta, kas dedasi, bet dalyvauti protu sunkiai paaiškinamoje situacijoje kartu su veikėjais - įdomu ir linksma. Kol Bobulės pečius apglėbia Jaunuolis, aišku…

Gruodžio 9 d. nemažas būrys Kelmės mažojo teatro vaidintojų sugužėjo į "Skalvijos" kino centrą, kur vyko Algimanto Puipos videofilmo "Paskutinė diena, arba Trys mylimosios" premjera. Per filmo pristatymą kelmiškių režisierius Algimantas Armonas džiaugėsi, kad jų kaukių vaidinimas "Trys mylimos" sudomino kino kūrėjus. Tik ar kelmiškių nuotaika nepakito po filmo? Mat filme remiamasi vienut vienutėliu kaukių sugretinimu: tamtyč primityvių žmogelių "iš liaudies" išraiškingai "mimikuojantys veidai" (kaukių dailininkė Sofija Kanaverskytė) ir - statiškos dujokaukės, kurias yra užsidėję kariai. Keturiasdešimties minučių filme vaizduojama, kaip "Trys mylimos" vaidinamos kažin kokio "butaforinio" karo fone. Kas su kuo ir dėl ko "paskutinę dieną" kariauja, filme neaiškinama. (Tik užsimenama, kad karas - tarptautinis.) Keičiasi "… mylimų" vaidinimo vietos - angaras, laiptai, laukas… bet neįmanu suprasti, koks kaukių vaidinimo ryšys su neva karą imituojančiais veiksmais (kareivių bėginėjimu šen bei ten, šūviais, atseit naujų žinių štabe belaukiančiu vadeiva…). Karas - sau, kaukių vaidinimas - sau. Nei tikra dokumentika, nei vaidybinis filmas. (Vadeivą vaizduojantis Algimantas Maceina demonstruoja tik savo gyvenime susikurtą įvaizdį, bet vaidmens nekuria.) Vien statiški, niekaip toliau neplėtojami ženklai. O kiek tuos pačius ženklus galima "kontempliuoti"?.. Kad ir turint galvoje kuklų biudžetą bei ribotą filmavimo trukmę, vis dėlto sumanymo požiūriu A.Puipa kelmiškių vaidinimu pasinaudojo, mano nuomone, nelabai išradingai…